Pasiklausyk, pasiklausyk — vakaro tyla…
Ar neateina joks balsas? Ar nesigirdi jokis šaukimas?..
Pasiklausyk, pasiklausyk tylų vakarą — ar niekas nešaukia?..
Ir kai sutemą juodi šešėliai slanko nuo medžio in medį,
nuo žmogaus in žmogų, pasižiūrėk, o, pasižiūrėk, ar neišvysi, ar netiesia in tave kas
ilgas rankas, drebančias?.. Ir vakaro varpas, kai šaukia, kai šaukia, ar jis tavojo
vardo netaria? O! Pridėk ranką prie [kr]ūtinės, prie širdies ir pasiklausk jos
— ar ji nieko nepasakys?..
Pasiklausyk, pasiklausyk tylų vakarą…
Pas mus prasidėjo gražios naktys.
Aš vakare ilgai, ilgai stoviu prie marių, paskui ilgai
ilgai vaikštau po sodą tamsų, po palmes, paskui vėlei ilgai ilgai rymau pas mares. Ar
tu junti mane? Ar Tu junti, kaip aš žiūriu in tolumą?.. Ar tu junti, kaip aš skrendu
su vėjeliu toli‑toli, su šešėliais į šiaurės šalį?.. Ar tu atsimeni mane kada,
Sesule, ar atsimeni?.. Šiandie einu vėlei į paštą. Juk turiu galop gauti nuo Tavęs
laišką, juk turiu, juk turiu gyventi. Negavęs pašte laiško, ein[u] raudodamas atgal
— rodos, kad jau niekuomet niekuomet nebegausiu, bet praeina diena — ir
vėlei traukia, ir vėlei traukia… Ar šiandie ir vėlei raudodamas grįšiu namo?.. Ne! Aš
manau, aš noriu, aš manau… Ne, aš nieko nemanau, aš žinau, kad aš turiu gi galop nuo
tavęs gauti. Šiandie tiek Saulės — šiandie gera diena. Šiandie aš neraudosiu
— ne! Šiandie aš gausiu laišką. Kartą pas Ivanovą1
Žiūrėk in Saulę ir sapnuok.