Ponui
VALSTYBĖS RADIOFONO DIREKTORIUI1 Juozas
Bieliūnas (1890–1955), muzikas, dainininkas, 1934–1938 m. Kauno radiofono
direktorius.
Balio Sruogos,gyvenančio Kaune, Žemuogių 4a,
Paaiškinimas
Besiruošdami mano veikalo „Gedimino sapnas“2 Balys Sruoga, riai, viso 8 žmonės, padarė 12 repeticijų, kurių ne viena nusitęsė
daugiau 3-jų valandų. Visi jie drauge už visą darbą gavo vos 100 litų. Vaidinimui
specialiai buvo paruošta aukštai vertinga muzika, — ir kompozitorius už savo
darbą negavo nė cento. Šitokiose aplinkybėse aš nesijaučiu turįs moralinio pagrindo
imti, kaip teksto autorius, bet kurį honorarą.
Antra vertus, Valstybės Radiofonas, tokia aukšta, garbinga ir
turtinga kultūros darbo įstaiga, skirtąjį autoriui honorarą turi gi kam nors
sumokėti. Jeigu ji to nepadarytų, galėtų likti įspūdis, kad ji naudojasi pašalpa, kad
ir teksto autoriaus honoraro sulaikymo forma. Tokiai garbingai įstaigai tai būtų
nepatogu.
Todėl tad bus teisingiau padaryta man priklausomą
honorarą sumokant aktoriams, kurie šiam vaidinimui dirbo atsidėję ir kurie,
bent keletas jų, savo tarnybos vietoje neuždirba nė pragyvenimo minimumo. Aštuoniems
žmonėms už dvylika repeticijų ir vaidinimą šimto litų atlyginimas galėtų būti
pavadintas nelabai geru vardu.
Nežymėdamas honoraro sumos palieku ją nustatyti Valstybės
Radiofono vadovybės gerai valiai.
Man yra žinoma, kad „Vaikų valandėlės“ dramaturgai už 30
minučių vaidinimo tekstą gauna iki 50 litų atlyginimo, tuo pačiu perleisdami
Valstybės Radiofonui autoriaus teises (tolimesnių vaidinimų teisę) neaprėžtam laikui
ir jokio atlyginimo toliau nebegauna. Dėl šių sąlygų laikau savo pareiga pažymėti
štai ką:
1) Valstybės Radiofonas už savo paties ruošiamus
vaidinimus, besitęsiančius 45 min., teksto autoriams moka iki 250 litų, vaikų
gi valandėlės dramaturgams už 30 minučių vaidinimą moka iki 50 litų; už 15‑kos
minučių laiko skirtumą susidaro 200 litų honoraro skirtumas. Kitaip sakant, vieniems
dramaturgams už vaidinimo minutę mokama 5.55 lit., o kitiems — 1. 66 lt. Arba:
„Vaikų valandėlės“ dramaturgams mokama 3.64 karto mažiau, — tiek kartų mažiau
jų darbas tėra vertinamas. Nenuostabu, kad šitokiame Radiofono elgesy „Vaikų
valandėlės“ dramaturgai gali pajusti tam tikrą paniekinimą savo darbui, — gali
pajusti, kad į juos žiūrima nelyginant į blusą iš trečio aukšto.
2) Ir „Vaikų valandėlės“ dramaturgai nėra lygiai
traktuojami. Pereitų Kalėdų meto vaidinimo „Kiškelių“
autorius gavo 100 litų honoraro; „Peliūkščių“ autorius už
vaidinimą, nusitęsusį, jei neklystu, 10—12 minučių, gavo taip pat 100 litų.
Mano veikalėlio vaidinimas tęsėsi lygiai 30 minučių.
Žinoma, aš nieku būdu nesu linkęs tikinti, kad mano
veikalas yra tobulas ir kad man turėtų būti skirtas už jį aukščiausias
atlyginimas. Aš labai gerai žinau jo trūkumus, kurių yra jame nemaža. Vėl, kalbant
apie mano veikalo trūkumus, būtų teisinga tomis pat akimis pažvelgti ir į tuos
veikalus, už kurius mokama aukščiausia norma — iki 250 litų: šitoje
perspektyvoje gal ir mano veikalo trūkumų našta kiek palengvėtų.
3) Veikiąs Lietuvoje autorių teisių apsaugos įstatymas
sako, kad net autoriui mirus autoriaus teisės priklauso jo įpėdiniams per 50
metų nuo jo mirties. Autoriaus teisės ar bent jų dalis galėtų būti perleista kam
kitam (pav., Valstybės Radiofonui vaidinimo teisė) tik atskiro susitarimo keliu,
notariniu susitarimo aktu. Šioks ar toks literatūros veikalas — nėra batas,
kurį nusipirkęs gali nešioti, kol nuplyš. Įstatymas aiškiai skiria literatūros
veikalą nuo šiaip daikto, kurį gali pirkti ir parduoti, rasti ir pamesti. Batą galima
užsimauti ir nusimauti, o literatūros veikalas yra rašytojo esmės dalis, — jos
mechaniškai nuo rašytojo neatskirsi, — ją galima tik atplėšti, organizmą
sužalojant. Veikiąs įstatymas visa tai gerai numatė. Reikalavimas, kad autorius už
keliolika ar kelias dešimtis litų neaprėžtam laikui atsisakytų savo teisių (ar jų
dalies), prieštarauja veikiančio įstatymo dvasiai.
Aš neturiu jokio pagrindo nesinaudoti veikiančio įstatymo
pagalba, lygiai kaip Valstybės Radiofonas neturi jokio teisėto pagrindo iš
manęs reikalauti, kad aš tai padaryčiau. Autoriaus teisių atsisakymo (ar bent jų
dalies) akto aš nepasirašysiu, bet šis mano nusistatymas dar neduoda Valstybės
Radiofonui jokio teisėto pagrindo nemokėti man honoraro už įvykusį vaidinimą.
4) Tokias ar kitokias sąlygas Valstybės Radiofonas
galėtų statyti autoriui prieš vaidinimą. Prieš vaidinimą Valstybės Radiofonas
manęs neatsiklausė, jokio parašo iš manęs nepareikalavo. Veikalą suvaidindamas, jis
pasiliko už įvykį atsakingas ir man skolingas. Būdamas skolingas, jis diktuoti man
savo sąlygų nebegali. Susidariusiose aplinkybėse įstatymas yra mano pusėje. Valstybės
Radiofono šiokios ar tokios normos man būtų privalomos, jeigu aš su jomis sutikčiau,
bet mano sutikimo nebuvo pasiklausta. Todėl tad pagal veikiantį įstatymą Valstybės
Radiofonas turi atsižiūrėti ir mano sąlygų.
Juo labiau, kad aš honoraro reikalauju ne sau, o
nukentėjusiems aktoriams, ir honoraro sumą palieku nustatyti Radiofono
vadovybei.