Pas mane dabar name didė betvarkė, pyškina, beldžia, tat
grįžau in biurą nors kelius žodžius tau parašyt.
Šiandie subatvakaris, rytoj šventė.
Šiandie ir vakar buvau truputį užimtas —
perrašinėjau eiles ir vertimus1
Ką rytoj iš Marių sužinosiu, ką jos man paporys —
tau viską parašysiu, viską atpasakosiu: ir daineles, ir maldeles, ir pasakas. Ir nuo
tavęs kažkodel jau kelinta diena kaip nėra laiškučio. (Kažkodel dabar, rodos, parėjęs
namo rasiu…)
Kol Saulė dar šviečia — aš vis būsiu linksmas ir
dainuosiu. Miegu dabar ant balkono. Naktys jau nebe baltos, ilgesnės. Ir žvaigždžių
kad daug! Žiūriu in jas išplėtęs akis ir pasinėręs jose. Ir kokių godų dūšia
nepripina ir vizijų nepriaudžia! Žinai, gerai taip vakare su žvilgesiu žvaigždėse
užmigti, rytą anksti, anksti pabusti ir žydrą mėlynumą regėti, ir naktį… naktį Sesulę
Lengvasparnę tesapnuoti! Kitoj pusėj gatvikės — sodas, medžiai. Ir paukščiai
auštant visados man lopšinę supa… Matai, kaip man gerai! Turbūt ne blogiau kaip tau
po laukus, gėlynus irinėties! O rytoj ir man bus kaip tau. Dar geriau. Būsiu prie
Marių, būsiu Marėse ir už Tavo
Džiugesį vilnis pakaposiu3
Matai, Sesutėle, aš neliūdžiu, užtat noriu, užtat visa
dūšia noriu, kad ir tujen dainuotum. Dainuok ir galas! Širdžiai bus lengviau! Ir
silvarta negriauš! Ir visas žaizdas užmirši! O vakare, naktį 12 valandą, pažiūrėk in
Sėtyną — ir žinosi, kaip aš tave kas vakarą lankau.
Bučiuoju tave, Sesutėle, labai, labai. Sapnuok lengvus
lengvus sapnus, ir dienos tavo tegu būna lengvos kaip sapnas, o Mirksnis Džiugesio
Amžinastim stojas.
Buč[i]uoju, bučiuoju.