Užvožiu paskutinį laišką tavo ir vėl, ir vėl
skaitau.
Senai jau jis rašytas, senai jau ir in mane atėjęs —
pageltęs nuo saulės spindulių, bet man viskas rodosi dabartim.
Kodel aš taip nemoku džiaugties pasauliu, kaip tu
džiaugies? Kodel man[e] slegia išsiilgimas, kai reikia dainuoti? Juo daugiau
džiaugsmo — pilnybės pasaulyj, juo daugiau grožės — svaigimo, juo
gilesnis ilgėjimas perveria dūšią. Iš vienos apyvaizdos leidies in kitą, iš vieno
rato spindulių žengi kitan ir, rodos, girdi ir tylos šnarėjimą, ir laiko šneką, ir
lelijų žydėjimo paslaptį, ir toji girdėjimo valanda yra visų skaudžiausia.
Nemoku aš džiaugties…
Как дымный вечер, скорбен я…1 BS cituoja
Jurgio Baltrušaičio eilėraščio „Elegija“ („Элегия“) pradžią: „Как дымный вечер,
скорбен я… / Как шорох ночи – речь моя!“ (Юргис Балтрушайтис,
Bučiuoju mėlyną lauko vosylką ir myliu tavo akis.
Bučiuoju tavo akių spindulius. Ir myliu tavo pėdas.
Tegu stojasi žodis kūnu — ir aš būsiu tavo
šešėlis, tavo sargas ir palydovas.
Ir žengsniai mano bus tylūs ir lengvūs, ir žvilgsniai
mano bus lengvūs ir švelnūs, ir žodžiai mano bus švelnūs ir nebylūs.
Tegu bus tau vosylkos, tegu bus tau ir linų žiedai, tegu
bus tau viskas, viskas — visos gėlės ir žiedai, visi medžiai ir akmenys, aš
eisiu in tave ir tavimi — aš bučiuoju mėlyną lauko vosylką ir myliu tavo
žvilgsnį.
Aš užmiršiu, kad man taip skauda, aš užmiršiu, kaip
ašaros žiba ir spinduliai lūžta, aš eisiu in tolimą vakarų šalį, kur mano sesuo, kur
laukas. Tebūna tylu, teskauda dūšia.
Tedejuoja marės.