Daugelį daugelį metų lalavo ir girdė saulės pasiuntinius
sniego pašaknyse skaistus Žalvijos ežeras.
Kuomet ant jo krantų sugulė devyni milžinai, devyni
vyšnavi kalnai, kuomet mėlynos pušys vainikais pakrantes pynė — nieks
nežinojo.
In ežerą bėgo šniokšdami ir dainuodami devyni kalnų
upeliai ir iš ežero jokia upė netekėjo.
Rytą jame šviesiu žaliuojančiu vandeniu saulė prausės,
dieną jame giedrus dangus ir vyšnavos kalnų viršūnės maloniavos, o naktį jame
klajūnes dūšelytes žvaigždės sėjo.
Kalnų lengvos stirnos pakalnėn nuo medėjaus bėgdamos
Žalvijos vengė iš tolo, mitrus aras ties ežeru nė karto neišdrįso pakleketuoti, ir
perregimi debesiukai, atplaukę ties ežero krantu, pasukdavo atgal.
Aukštoj svanetų žemėj ilgus amžius lalavo dyvinas
Žalvijos ežeras, kuriame iš pradžių pradžios gyveno šviesi Dalė, medžioklės dievaitė,
visagalė gerdėja.
Eidavo svanetai laukų sėtų — trys žyniai, balti
seneliai, berdavo ežeran dievaitei šviesiai Dalei sėklos po tris saujas, ir paskui
džiaugdavos dėkingi svanetai derliumi ilgą metą, ir linksmas midus gausiai
šnekėdavo.
Keldavo svanetų jaunikaičiai karą — vyriausiojo
vado kardą vyriausysisai žynys Žalvijos rasa pašlakstydavo — ir imtynėse
šviesi Dalė buvo viešpatni, ir dėkingos svanetų giesmės dievaitę paskui ilgus metus
garbino.
Bet svanetų vyrai užvis labiau mėgo medžioklę ir eidami
grumties su lokiais, ir eidami širmų stirnų gainioti, ir vienaragių bulių iminėti, ir
lengvų briedžių gaudyti — visuomet atnašaudavo dievaitei midaus ragą ir mėlyną
vilyčią — ir medžioklė būdavo gausi ir linksma kaip puota.
Ilgus ilgus [metus] šviesi Dalė svanetų džiaugsmą rėdė
ir iš atnašautų vilyčių sau karūną pynė, ir smaginos atnašautu midumi.
Kartais danguje iš ežero in kalnus pasirodydavo deganti
juosta iš visokių spalvų lelijų, kurios auga palei ežerą, supinta, visokių varsų
kvepmenomis, kurios auga kalnų viršūnėse, išdabinta — ir skaistveidė dievaitė
kopdavo tuoju margaugniu taku iš ežero į kalnus žemės burtais pasidžiaugti, žemės
dainas padainuoti, žemės meile pamylėti.
Sako, būk danguje ugninis takas pasirodydavęs i[r]
visuomet po to kai kas atneša dievaitei midaus į ežerą, bet aš nežinau, ar tai tikra
teisybė.
Kartą tiktai susgalvojo visos šalies jaunikaičiai
traukti į medžioklę mink[š]tų lokių pasigaudyt, ir atnešė dievaitei in ežerą tiek
sunkaus midaus, kad net visa Žalvija pajuodavo ir putoti pradėjo, ir ūžti.
Paskui pasirodė danguj žalia, raudona ir vyšnava juosta,
ir ilgas ilgas dienas ji taip pasiliko karoti. Dievaitė skaistveidė išėjo į kalnus ir
negrįžta.
Tuomet svanetų žemėj prasidėjo baisi kaitra. Javai, kur
jūravo kaip vandenynas, parudo ir sužlugo, pievos, kurios augo auk[š]čiau krūtinės ir
kvepėjo, ir savo kvepmenomis piemenis nugirdydavo, visos išdegė, šuliniai, upeliai,
ežerėliai išdžiūvo — tik viena Žalvija putojos ir ūžė, o skaistveidė Dalė iš
kalnų negrįžo.
Nyko bandos, gyvuliai ir paukštės, ėmė nykti ir žmonės
kaip lapai, o iš ežero į kalnus ugninė juosta tebekarojo.
Susirinko tuomet svanetų žemės seniai ir žyniai ir
galvojo, ir tarėsi, kaip uliojančią dievaitę pabausti, kaip jai už tokią bėdą
atkeršyti.
Ir nutarė, ir nusprendė: visų didžiausias kerštas būsiąs
— tai užgauti dievaitės garbę.
Parinko visų seniausį žynį, užmušė juodą katę ir tarė
inmesti Žalvijos ežeran.
Visų seniausias svanetų žynys giminės senių nutarimą
išpildė.
Pamėlynavo tuomet visas ežeras, ugninės lelijos visą
vandenį suvingino, akmenys iš dugno į paviršių pasikėlė.
Dievaitė Dalė baisiai baisiai užsirūstino.
Pasikėlė didelė vėtra ir lietus pylė be perstojo daug
daug nakčių ir dienų.
Pusė svanetų žemės vandenyje paskendo, o upeliai in
Žalvijos ežerą taip smarkiai bėgo, o Žalvijos ežeras taip smarkiai vilnis kėlė, kad
paplovė devynių kalnų pašaknį, ir visi devyni griuvo ežeran ir užuvertė.
Nuo to meto svanetų dievaitė skaistveidė Dalė Žalvijon
nebegrįžo.1BSR, t. 1: Poezija, parengė Algis
Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 814–815.
Legendos, vėliau
įgijusios poetinį pavidalą, publikaciją žr. Balys Sruoga, „Deivė iš ežero“, in:
Ibid., p. 347–358.
BS kelionę į Kaukazą įkvėpė draugo inžinieriaus Petro Narutavičiaus
pasakojimas.
„Vieną žiemos vakarą 1915 m. vasario mėn. P. Narutavičius
pasakojo Baliui apie Kaukazą, iš kurio buvo neseniai grįžęs, apie legendarinę
Svanetiją – „Liepsnojančią Kolchidą“, kaip graikai vadino tą žemę. Tas nepaprastas
kraštas yra aukštuose kalnuose, kuriuos plauna Riono upė; neprieinamas ne tik
geografiškai, bet ir gyventojai nemielai įsileidžia svetimus. Ypač nekentė rusų,
savo pavargėjų (čia pat juos likviduodavo, kai niekas nemato, lengva buvo nustumti
į prarają).
Klausėsi, klausėsi šito pasakojimo Balys. Staiga, trenkdamas
kumščiu į stalą, sušuko:
– Aš ten būsiu!
Savo pažadą ištesėjo.
1917 m. atostogų metu išvažiavo į Ekaterinodarą, kur tuo laiku buvo didelė
lietuvių kolonija. Iš čia jis orientavosi, kokiais keliais ir kaip pasiekti
tikslą. Plaukė garlaiviu per Juodąją jūrą.
Sruoga išvažinėjo beveik visą
Kaukazą, keliaudamas per kalnus „Vojenno Osetinskaja“ ir „Vojenno Gruzinskaja“
keliais. Tai buvo vieninteliai plentai Kaukazo aukštuose kalnuose su pavojingai
kabančiomis uolomis. Buvo jis ir žavingoje Svanetų žemėje, prisiklausė įvairiausių
legendų… jų turėjo apsčiai užsirašęs“ (Janina Narūnė-Narutavičienė, „Panevėžyje ir
Petrapilyje“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė
Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 47–48).