O vis dėlto kai išvažiavai iš Vilniaus pas brolius
rašytojus, latrus ir mūčelninkus, dūšios pritrūko. Buvo dūšia — ir nebėr jos,
— išskrido su rudeninėmis gervėmis.
Ar ilgam atsiskyrei nuo mūsų?
Sėdžiu aš čia vienui vienas ir keikiuos, kad net langai
dreba. Beveik tris mėnesius elektros šviesos neturėjau, žvakę smilkiau ir šabą
švenčiau. Gaila tiktai, raganų nebuvo.
Rašyti kol kas nieko nerašiau. Lakti man niekas
nebeduoda, o įsimylėti vis negaunu į ką. Ateina pavasaris, — ką gi aš veiksiu
neįsimylėjęs, kaip manai?
Vienu žodžiu, atvažiuok, pakaks trankytis po margą
svietą. O apie pagundas — ne, ne, — gailiuos tiktai už griekus ir
prašau bent pekloj šiltesnės vietelės.
Taigi labai žemai kloniojuos — ant amžių
amžinųjų.