Tau turbūt keista pasirodys, kad aš, vietoj užėjęs asmeniškai pasikalbėti, rašau
tau laišką. Bet… kiekvienas gi reiškinys pasauly turi savo natūralų pateisinimą.
Taigi ir aš dabar, globodamas savo apendicitą, turiu sėdėti namie ir laiką atiduoti
„apsidūmojimams“. Tačiau aš turėčiau ir kitą, ne visai natūralų, pasiteisinimą.
Dalykas yra tasai, kad šiuo metu man ne visai lengva su tavimi susitikti —
grynai žmogišku, moraliniu atžvilgiu. Manau, kad ir tu tai jauti.
Kodėl susidarė toksai padėties neaiškumas — juk bloga
mes vienas kitam nieko nepadarėm?.. Šit apie tai aš ir noriu pasiaiškinti.
Bėda mano, kad, susitikęs su tavimi, aš ne tiktai nieko
negaliu išaiškinti, bet vis daugiau dar prisirenka neaiškumo ir falšyvumo.
Tavo jau toksai notūras, kad kalbi tik tu vienas, man tepalikdamas tiktai vieną
alternatyvą: arba su viskuo, ką tu sakai, sutikti, arba pasirinkti duris. Ir tu gerai
žinai, kad ši pastaroji išeitis ne taip lengvai įvykdoma.
Vyrų santykiuose moterų klausimas visuomet yra labai opus
dalykas. Ir tais atvejais, kai galima būti skirtingų nuomonių, paprastai
vengiama opiųjų temų. Bet mūsų visų pasikalbėjimų visuomet buvo vienas ir tas pats
galutinis tikslas, atvirai pasakomas arba maskuotai. Ir tu puikiai žinai, kad ne aš
taip klausimą statau ir kad ne aš į tą tikslą vedu. Ir kadangi tu visuomet
akcentuoji, kad kalba eina ne apie ponią, kurios negerbti aš neturiu jokios teisės ir
jokio pagrindo, bet apie artistę ponią L.2
Tu turbūt prisimeni, kad ypatingas neaiškumas mūsų
santykiuose buvo susidarę pernai po „Carmen“ spektaklio3 BS
kalba apie 1930 m. Valstybės teatre Kaune parodytą Bizė operos „Carmen“
spektaklį. BS recenziją „Šio sezono „Carmen“ premjera“ žr. in: bes, kad aš, norėdamas pasilikti džentelmenas, būčiau
turėjęs begėdiškai veidmainiauti. Analoginiai pergyvenimai kilo manyje ir šiemet, kai
tu po to paties „Carmen“ spektaklio man paskambinai ir privertei mane
paveidmainiauti. Gyva bėda, kad tu nesupratai, nesupranti ir turbūt niekuomet
nesuprasi, jog ne visi yra p. L. įsimylėję, jog ne visi turi tokio pat pagrindo ją
idealizuoti kaip tu. Tai, žinoma, yra labai žmoniška. Bet taip labai žmoniška, kad
dėl manęs yra tiktai artistė p. L., kurią aš tepažįstu iš jos scenos darbų. Ir kai
idealizuojančiai nusiteikęs lauki iš manęs beapeliacinio pripažinimo, tai man baisiai
liūdna daros. Bet ir nežtenka pasiryžimo visa tau pasakyti, kaip manau. Jei ir
pasakyčiau, tu manimi turbūt vis tiek nepatikėtum, nes tu tepripažįsti tiktai
teigiamą nuomonę… Pagaliau, mano tikrą nuomonę tu niekuomet ir neleidi pasakyti. Aš
jos nesakyčiau ir dabar, jeigu ne prasidėjusi spaudoj reklama, dar kvailesnė už
pernykštę „gramofono plokštelių reklamą“, kuri ir p. L., ir tave pastato visai
komiškon padėtin.
Niekam ne paslaptis, kad poniai L. „Carmen“ visiškai
nesiseka. Aš niekuomet nepatikėsiu, kad tu, būdamas jautrus inteligentas, to
nežinotum.
Aš tau jau pavasarį, tiesa, labai atsargiais žodžiais sakiau,
kad ponia šioj partijoj turėtų labai daug dar padirbėti, bent su
Tichomirovu4vulgariškumas, kuriuo
ji pagrindžia visą partijos interpretaciją. Ir antras stačiai žudantis defektas
— tai visiškas falšyvas supratimas apie scenišką temperamentą, kuris „Carmen“
partijos interpretacijoje įgauna ne tiktai ne sceniškų, bet stačiai neestetiškų
formų. Tai yra esminiai defektai, neprityrusiai akiai gal neregimi, bet iš jų
išplaukia laukujai defektai, jau visiem regimi.
Šių dviejų pagrindinių defektų rezultatas —
pavyzdžiui, stačiai gatviškas akių vartaliojimas pirmame veiksme, visiškai
subjaurota antrojo veiksmo lyriškoji meilės arija, beprasmis mylėtojiškas
svaičiojimasis ketvirtajame veiksme; laužyti, sceniškai nekultivuoti judesiai,
laikymosi fanfaronizmas, veido mimika, kurioje matyti ne vaizduojamo personažo
pergyvenimai, bet artistės neišpasakytas pasitenkinimas savimi ir t. t. Aš netikiu,
kad tu viso to nepastebėtum. Bet, leiskime, kad tu, būdamas idealizuojančiai
nusiteikęs ir gero tenorėdamas, to nepastebi, bet tai dar visai nereiškia, kad
publika to nematytų. Publika tai pastebi ir žino, ir jos „Carmen“ nemėgsta.
Pavyzdžiui, aš žinau visą eilę žmonių, kurie, sužinoję, kas dainuoja „Carmen“, grįžta
nuo kasos. Kaip publika jos nemėgsta, aš turiu daug visai objektyvių liudijimų,
— nėr prasmės juos čia kartoti.
Tu gerai žinai, kad aš asmeniškai teatre, o ypač operoj,
nieku būdu nesu suinteresuotas. Jeigu tu man duodi teisės pripažinti, kad
„Pikų damoj“5
Ar tu įsivaizduoji, kaip aš tau galėčiau visa tai į akis
pasakyti ir kaip tu reaguotum į tai? Aš bent neįsivaizduoju. Ir dar bijau,
kad tu gali paniekinamai atsiliepti apie p. J.8rus
=nupurto.
Tu, žinoma, įtarsi mane, kad p. J. mane „papirko“, ar
pasakysi ką nors dar bjauriau. Bet tokiais įtarimais švaistymasis rodo tiktai
geros ar blogos valios pasireiškimą. Ir tiek. Juo labiau, kad tu puikiai žinai, kad
aš jokių santykių tenai nepalaikau ir jų palaikymu nesu visiškai suinteresuotas.
Jeigu tu įtartum mane, kad man ne vien tiktai teisybė rūpi, tai pasakyk, kokiuose
dalykuose tave įtarti tuo pačiu tu man duotum teisę?
Kodėl tau niekas į akis viso to nepasako? Kodėl visi prieš
tave veidmainiauja? Nesunku, rodos, būtų suprasti. O kodėl „Perikolos“10
Tu man kalbi apie mūsų kritikos šališkumą ir reikalą kovoti
su ja. Bet juk sąžiningai ir dorovingai elgiantis, pirmasis smūgis turėtų
būti dabar nukreiptas prieš tave. Be reikalo tu užmiršti, kad Orečkinas lanko ne vien
tiktai tavo ministeriją, kad jis liežuvį turi ir plepa daugiau, negu tu manai. Ir pas
Konradą11Segodnia.Naujoji Romuva, 1931-11-15, Nr. 46, p. 1092–1094. Šiame
straipsnyje MD plačiau aprašo Valstybės teatre pastatytos operos „Carmen“ meninę
pusę – publikos susidomėjimą sukėlusias dekoracijas, iliustracijas, eskizus,
kostiumus, sukurtus vadovaujant garsiam dailininkui Aleksandrui Benua. MD
charakterizuoja jo asmenybę, trumpai apžvelgia biografiją, pabrėžia sukurtų dailės
darbų originalumą, reikšmę, individualaus stiliaus ypatumus.
Po solistės
Marijos Lipčienės atvaizdu užrašyta: „Valstybės Operos artistė M. Lipčienė
pasipuošusi pagal A. Benua eskizus padarytu kostiumu „Carmen“ partijoje per
paskutinį šios operos pastatymą“ (in: Ibid., p.
1092).
Nejaugi tu manai, kad šitokiomis sąlygomis reklamų rašytojai
tiki tuo, ką jie rašo?.. O tuo tarpu jie sudaro tokią nuotaiką visuomenėj,
kuri niekam garbės nedaro. Tokią reklamą visuomenė priima su pašaipa, kartais net
ciniška. P. L. „Carmen“ taip reklamuojama, o apie p. J. — niekur nieko,
— ar nejuokinga gi padėtis? O rezultatas bus tasai, kad kada nors p. L. ir
pavyks ką gerai padaryti (kaip iki šiol kai kurios partijos iš tikrųjų gerai
pavykdavo), ir kas nors iš tikrųjų nuoširdžiai gražiai
parašys, bet dabar sudaromoje atmosferoje ir tokia recenzija bus priimta su pašaipa
kaip reklama. Ir faktas, kad tu stačiai demoralizuoji recenzentus. O pasieki visai
priešingo, negu nori. Į intelegentiją visa tai neigiamai veikia… Aš nemanau, kad visa
tai būtų adresuojama izvozčikų18rus
=vežikų.rus =skerdikas.
Pasakysi, kad visa tai yra mano fantazija? Kad gal koks mano
noras vėjavaikiškai tau „nasolit“20rus =padaryti nemalonumų, pakenkti.
Kad jie daugiau už mane išmano — visai su tuo sutinku.
Bet jeigu tu nori iš tikrųjų sužinoti, ką jie iš
tikrųjų apie tave mano, pabandyk bent savaitei atsisakyti nuo tos padėties,
kurią tu užimi! Tuomet tai tu pamatysi, ar tie visi, kurie prieš tave šliaužioja ir
tau pataikauja, ir veidmainiauja, — ar jie visi nesijuokia nuėję nuo tavo
durų?
Man rodos, kad tu neturėtum moralinės teisės pykti už šį
laišką. Jei tu visuomet pabrėži teisę turėti savo nuomonei apie įvairius
teatralinius dalykus, tai, rodos, šią teisę tu turėtum pripažinti ir man. Juo labiau,
kad aš šia savo teise naudojuos ne viešai, bet privatiškame
laiške, ir pasakau tau tai, ko pasakyti asmeniškai šit jau daugiau pusantrų metų man
neištekdavo pasiryžimo.
Pagaliau, aš manau, kad šis laiškas yra mudviejų vyriškų santykių dalykas ir kad moterys neturi
reikalo apie jį žinoti.
P. S. Knygos apie baletą man bus reikalingos 3 dienos
prieš baleto premjerą21