Tarybinių Rašytojų Sąjungos Pirmininkui1Petras Cvirka (1909–1947), rašytojas, komunistų partijos narys. 1945–1947 m. sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

Esu pratęs duotąjį žodį, ypač pasižadėjimą, išlaikyti. Ir nesu tinginys. Man rūpi, kaip aš išlaikysiu žodį, duotąjį T. Rašytojų susirinkimui21946 m. spalio mėn. 1–2 d. Vilniuje, Švietimo ministerijos salėje, įvyko visuotinis Tarybų Lietuvos rašytojų susirinkimas, skirtas VKP(b) Centro Komiteto nutarimams dėl Leningrado žurnalų Zvezda ir Leningrad, dėl teatrų repertuaro, dėl kino filmo „Didysis gyvenimas“ apsvarstyti. Susirinkimo antrąją dieną Balys Sruoga, sakydamas atgailos kalbą dėl blogai, ne pagal socialistinio realizmo reikalavimus, parašyto kūrinio Dievų miškas, žadėjo tarybiniam skaitytojui „sukurti tarybinio heroizmo veikalų“ – parašyti „vertingos formos“ kūrinių, paremtų „gyva gyvenimiška medžiaga“ (plačiau žr. [Balio Sruogos kalba tarybinių rašytojų susirinkime], in: Rašytojas pokario metais. Dokumentų rinkinys, parengė Laima Arnatkevičiūtė, Jolanta Barkauskaitė, Rūta Brūzgienė, Rimantas Glinskis, Vytautas Kubilius, Algis Samulionis, Dalia Satkauskytė, Gytis Vaškelis, redagavo Vytautas Kubilius, Ričardas Pakalniškis, Vilnius: Vaga, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1991, p. 72–75).. Tačiau kankina mane kai kurios abejonės, dėl kurių laikau savo pareiga painformuoti ir prašyti patarimo.

Šiuo tarpu surasti naują kūrybos formą ir naują darbo metodą man kol kas dar sunku, — to beieškodamas per ilgai sugaiščiau, — negi galiu žinoti, kada ir kaip sėkmingai pavyks man tai rasti. Greitu laiku nieko vertingesnio nepadaręs, vėl atsidurčiau padėty, apie kurią man ir kalbėti sunku.

Man atrodo, man tinkamiausia kol kas būtų pasirinkti tokią darbo formą ir metodą, kurius aš jau galiu laisvai pagal patyrimą naudoti.

Konkrečiai: norėčiau parašyti dramą, pagrįstą fašistinės katorgos išgyvenimų medžiaga3Ideologams sukritikavus Dievų mišką, Balys Sruoga, galvodamas, kokiu būdu ištesėti susirinkime duotus pažadus, atsiminimus iš Štuthofo koncentracijos stovyklos ketino realizuoti ir dramine forma – rašė pjesę Pajūrio kurortas. Petras Cvirka entuziastingai palaikė šį Balio Sruogos sumanymą, teigė, kad „pasirinktoji tema – puiki“, kad „turėtų gimti šviesi, optimistinė poema apie Žmogų, apie tarybinį žmogų“ (Petro Cvirkos laiškas Baliui Sruogai, 1946-10-03, [Vilnius], in: Petras Cvirka, Raštai, t. 7: Publicistika, kūrinių planai bei sumanymai, laiškai, dokumentai, parengė Vytautas Galinis, Vilnius: Vaga, 1986, p. 482–484). Petras Cvirka skatino rašyti „naują pjesę“, tikėjo Balio Sruogos nuoširdumu: „Aš tvirtai tikiu jūsų šviesiu talentu ir jūsų artistiška širdimi. Aš esu giliausiai įsitikinęs, kad jūsų padarytas žingsnis nėra padiktuotas nei baimės, nei kokios nors diplomatijos. Jūs tai padarėte nuoširdžiai“ (Petro Cvirkos laiškas Baliui Sruogai, 1946-10-11, [Vilnius], in: Ibid., p. 484–485).. Veikalo ideologija atsiremtų šitokiomis premisomis: parodyti baisiuosius fašistinės ideologijos ir praktikos vaisius ir Vakarietiškos buržuazinės kultūros supuvimą.

Imtis šios medžiagos norėčiau dėl šitokių priežasčių:

1) Šitokią dramą jau seniau [ketinau] rašyti, tik negalėjau sumegzti darnų siužetą, — kad nebūtų palaidos scenos, bet reikalingas būtų ištisinis veiksmas.

2) Medžiaga man žinoma, psichologija žinoma, — ir norėtųs brangiąją patirtį kaip nors fiksuoti literatūros veikale.

3) Imti medžiagą iš kaimo ar miesto tarybinės statybos, — man kol kas dar sunku: kad galėčiau rasti tinkamus teisingus žodžius, aš pats turėčiau tuo gyvenimu pagyventi, — matyti tarybinius kūrėjus jų gyvenimo eigoje, — nuvažiuoti kartą kitą pažiūrėti, kaip kas vyksta — negana: nerasiu teisingų žodžių. Dabartinėje savo būklėje aš dar nežinau, kokiu būdu tai turėčiau padaryti.

Kol surasiu tą būdą, kol surasiu medžiagą, kol suplanuosiu veikalą — parašysiu — nusitęs, o kitų metų susirinkime sakys: va, žadėjo padaryti — nepadarė — apgavo! Šitokia perspektyva mane stačiai gąsdina, — juk bus gi manoma, kad čia mano blogos valios reiškinys! Tad aš ir norėčiau imti tokią medžiagą, su kuria galėčiau kiek galint greičiau susidoroti ir dėl pasekmių būčiau kiek galint tikresnis. Tad prašyčiau nurodyti, ar aš galiu imtis tokios temos. Be Tamstos principinio pritarimo aš bijau pradėti, kad darbas vėl neišeitų niekam nereikalingas, kaip tai išėjo su mano penkiais veikalais („Pavasario giesmė“, „Uošvė“, „Dievų miškas“, „Dobilėlis penkialapis“, „Barbora Radvilaitė“ etc)4Balys Sruoga Štuthofo koncentracijos stovykloje 1944 m. parašė svarbiausią lagerinį kūrinį – lyrinę dramą Pavasario giesmė, komedijas Uošvė ir Dobilėlis penkialapis. Grįžęs iš Štuthofo 1945 m. Balys Sruoga parašė beletrizuotus atsiminimus Dievų miškas, 1946 m. pradėjo rašyti dramą Barbora Radvilaitė, kuri liko nebaigta. Šie kūriniai dėl rašytojo pasirinktos istorinės tematikos, romantinio, poetinio teatro vizijos, stiliaus (komizmo, grotesko) neatitiko tarybiniams kūriniams keliamų reikalavimų, buvo parašyti nesilaikant socialistinio realizmo metodo.. Visa tai — gi kainuoja man daug skausmo ir ašarų, — ir taip negerai atsiliepia mano psichikoje!

Jei veikalo sumanymas būtų priimtinas, — vėliau tarčiaus ir dėl pesonažų bei detalių.

Jei ši mintis būtų nepriimtina, jei reikėtų dar labiau gyvenimiškos medžiagos, vykdyčiau ir tai, bet aš bijau, kad čia aukščiau feljetono nepakilčiau, ir rezultatai būtų menki, ir man pačiam, kaip menininkui, būtų ne per daug tegarbinga. Smulkioje apysakinėje formoje aš esu mažiau negu mokinys, esu diletantas.

Norėčiau bandyti radijo dramaturgijos formą pagal meno techninius dėsnius, bet ir čia, visiškai naujoj srity, žymesnių meninių laimėjimų nepasieksiu. Todėl labai prašau patarti, kas man daryti?

Turėdamas galvoje šitą darbą turiu painformuoti apie savo būklę:

1. V. Valstybiniame Universitete, kur dabar darbo drausmė labai rūsti, šį semestrą turiu šias paskaitas: a) pirmadieniais: 2 v. Anglų teatro istorija, b) trečiadieniais: Vakarų Europos literatūra pirmoj XIX a. pusėj — 2 v., c) penktadieniais: Rusų eiliuotasai epas — 2 val. Kursai tarybiniame Universitete man yra visi nauji, turiu juos rašyti, — dviejų valandų paruošimas universitetinės paskaitos užima 1—2 dienas.

2. Lankau Marksizmo‑leninizmo universitetą, 4 val. į savaitę, — ir čia turėsiu rašyti seminaro darbus įskaitom gauti.

3. Universitetui esu pasižadėjęs parašyti:

a) Rusų baletas Europos baleto raidoje5Balys Sruoga, „Rusų dramos teatras Europos teatro raidoje“ (mašinraštis), in: LLTI BR, F1–5731.,

b) Radijo dramaturgijos principai6Balys Sruoga, „Apie radijo dramaturgiją“, in: BSR, t. 8: Literatūros kritika 1930–1947, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 479–493.,

c) Vieną viešą paskaitą (dar neaprėžta tema)7Balys Sruoga, „Maksim Gorkij ir lietuvių literatūra (atsiminimų žiupsnelis)“, in: Ibid., p. 494–515..

4. Turiu lankyti Katedros posėdžius, Fakulteto posėdžius, Mokslo tarybos posėdžius ir šiaip posėdžius, iš anksto dar nenumatytus.

Kolegos — profesoriai, dirbą vien tiktai Universiteto darbą, yra darbų apkrauti iki kaklo; tenai į profesorių — rašytojų kitokias pareigas negali būti atsižvelgiama, — privalau dirbti kaip visi kiti.

Kur man gauti laiko literatūros darbui?

Mano sveikatos padėtis, — žinoma, niekam negali būti įdomi, bet man gi tai yra darbo galimumo sąlyga. Likau pasauly visiškai vienas, asmenio gyvenimo neturiu, — turiu tiktai darbą, bet fiziškai ir psichiškai esu visiškai palūžęs. Tinka tai tarybiniam piliečiui ar netinka, bet aš dabar gyvenu gana dažnai psichinio nuovargio laikotarpius, kurius kartais gal būt galima net juodąja melancholija pavadinti. Žinoma, reikia valdyti nervai, bet kuo aš kaltas, kad tai padaryti jau nebepajėgiu?!

Iš Universiteto darbo trauktis negaliu, — valgyti gi kas dieną noriu, literatūrinio darbo pajamomis negaliu pasitikėti: gali ir nepasisekti, — negi valgysi nupeiktą rankraštį.

Ibsenas buvo gi milžiniškas talentas, ir tai vieną dramą rašydavo tik per 2 metus, o aš gi negi Ibsenas, ir šiandie gi aš nežinau — ar rytoj galėsiu dirbti. Jei dirbti negalėsiu — niekas gi man duonos kąsnio nepaduos!

Prie mano visiško psichinių ir fizinių jėgų išsekimo man baisiai būtų reikalingas poilsis, bet dabar aš apie jį ir galvoti nenoriu, — man rūpi tik kiek galint sąžiningiau eiti pareigas Universitete ir vykdyti duotąjį pasižadėjimą, kad kitais metais nepasirodyčiau buvęs melagis, tuščiais pažadais akis moniojęs.

Tad prašau patarti, kaip, kokiu būdu aš galėčiau tiksliau ir greičiau bent dalį savo pažadų ištesėti, — nusipelnyti teisę į poilsį.

Su gilia pagarba — Balys Sruoga8Balys Sruoga (1896–1947), rašytojas, VU Rusų literatūros katedros profesorius.

(Vilnius, 1946 m. spalio 3 d.)9Prierašas parkeriu (mėlynu rašalu) kito asmens ranka.

1 Petras Cvirka (1909–1947), rašytojas, komunistų partijos narys. 1945–1947 m. sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

2 1946 m. spalio mėn. 1–2 d. Vilniuje, Švietimo ministerijos salėje, įvyko visuotinis Tarybų Lietuvos rašytojų susirinkimas, skirtas VKP(b) Centro Komiteto nutarimams dėl Leningrado žurnalų Zvezda ir Leningrad, dėl teatrų repertuaro, dėl kino filmo „Didysis gyvenimas“ apsvarstyti. Susirinkimo antrąją dieną Balys Sruoga, sakydamas atgailos kalbą dėl blogai, ne pagal socialistinio realizmo reikalavimus, parašyto kūrinio Dievų miškas, žadėjo tarybiniam skaitytojui „sukurti tarybinio heroizmo veikalų“ – parašyti „vertingos formos“ kūrinių, paremtų „gyva gyvenimiška medžiaga“ (plačiau žr. [Balio Sruogos kalba tarybinių rašytojų susirinkime], in: Rašytojas pokario metais. Dokumentų rinkinys, parengė Laima Arnatkevičiūtė, Jolanta Barkauskaitė, Rūta Brūzgienė, Rimantas Glinskis, Vytautas Kubilius, Algis Samulionis, Dalia Satkauskytė, Gytis Vaškelis, redagavo Vytautas Kubilius, Ričardas Pakalniškis, Vilnius: Vaga, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1991, p. 72–75).

3 Ideologams sukritikavus Dievų mišką, Balys Sruoga, galvodamas, kokiu būdu ištesėti susirinkime duotus pažadus, atsiminimus iš Štuthofo koncentracijos stovyklos ketino realizuoti ir dramine forma – rašė pjesę Pajūrio kurortas. Petras Cvirka entuziastingai palaikė šį Balio Sruogos sumanymą, teigė, kad „pasirinktoji tema – puiki“, kad „turėtų gimti šviesi, optimistinė poema apie Žmogų, apie tarybinį žmogų“ (Petro Cvirkos laiškas Baliui Sruogai, 1946-10-03, [Vilnius], in: Petras Cvirka, Raštai, t. 7: Publicistika, kūrinių planai bei sumanymai, laiškai, dokumentai, parengė Vytautas Galinis, Vilnius: Vaga, 1986, p. 482–484). Petras Cvirka skatino rašyti „naują pjesę“, tikėjo Balio Sruogos nuoširdumu: „Aš tvirtai tikiu jūsų šviesiu talentu ir jūsų artistiška širdimi. Aš esu giliausiai įsitikinęs, kad jūsų padarytas žingsnis nėra padiktuotas nei baimės, nei kokios nors diplomatijos. Jūs tai padarėte nuoširdžiai“ (Petro Cvirkos laiškas Baliui Sruogai, 1946-10-11, [Vilnius], in: Ibid., p. 484–485).

4 Balys Sruoga Štuthofo koncentracijos stovykloje 1944 m. parašė svarbiausią lagerinį kūrinį – lyrinę dramą Pavasario giesmė, komedijas Uošvė ir Dobilėlis penkialapis. Grįžęs iš Štuthofo 1945 m. Balys Sruoga parašė beletrizuotus atsiminimus Dievų miškas, 1946 m. pradėjo rašyti dramą Barbora Radvilaitė, kuri liko nebaigta. Šie kūriniai dėl rašytojo pasirinktos istorinės tematikos, romantinio, poetinio teatro vizijos, stiliaus (komizmo, grotesko) neatitiko tarybiniams kūriniams keliamų reikalavimų, buvo parašyti nesilaikant socialistinio realizmo metodo.

5 Balys Sruoga, „Rusų dramos teatras Europos teatro raidoje“ (mašinraštis), in: LLTI BR, F1–5731.

6 Balys Sruoga, „Apie radijo dramaturgiją“, in: BSR, t. 8: Literatūros kritika 1930–1947, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 479–493.

7 Balys Sruoga, „Maksim Gorkij ir lietuvių literatūra (atsiminimų žiupsnelis)“, in: Ibid., p. 494–515.

8 Balys Sruoga (1896–1947), rašytojas, VU Rusų literatūros katedros profesorius.

9 Prierašas parkeriu (mėlynu rašalu) kito asmens ranka.