Tarybinių Rašytojų Sąjungos
Pirmininkui1
Esu pratęs duotąjį žodį, ypač pasižadėjimą, išlaikyti.
Ir nesu tinginys. Man rūpi, kaip aš išlaikysiu žodį, duotąjį T. Rašytojų
susirinkimui2Zvezda ir Leningrad, dėl teatrų repertuaro, dėl
kino filmo „Didysis gyvenimas“ apsvarstyti. Susirinkimo antrąją dieną Balys
Sruoga, sakydamas atgailos kalbą dėl blogai, ne pagal socialistinio realizmo
reikalavimus, parašyto kūrinio Dievų miškas, žadėjo
tarybiniam skaitytojui „sukurti tarybinio heroizmo veikalų“ – parašyti „vertingos
formos“ kūrinių, paremtų „gyva gyvenimiška medžiaga“ (plačiau žr. [Balio Sruogos
kalba tarybinių rašytojų susirinkime], in: Rašytojas pokario
metais. Dokumentų rinkinys, parengė Laima Arnatkevičiūtė, Jolanta
Barkauskaitė, Rūta Brūzgienė, Rimantas Glinskis, Vytautas Kubilius, Algis
Samulionis, Dalia Satkauskytė, Gytis Vaškelis, redagavo Vytautas Kubilius,
Ričardas Pakalniškis, Vilnius: Vaga, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas, 1991, p. 72–75).
Šiuo tarpu surasti naują kūrybos formą ir naują darbo
metodą man kol kas dar sunku, — to beieškodamas per ilgai sugaiščiau, —
negi galiu žinoti, kada ir kaip sėkmingai pavyks man tai rasti. Greitu laiku nieko
vertingesnio nepadaręs, vėl atsidurčiau padėty, apie kurią man ir kalbėti sunku.
Man atrodo, man tinkamiausia kol kas būtų pasirinkti
tokią darbo formą ir metodą, kurius aš jau galiu laisvai pagal patyrimą naudoti.
Konkrečiai: norėčiau parašyti dramą, pagrįstą fašistinės
katorgos išgyvenimų medžiaga3Dievų mišką, Balys Sruoga, galvodamas, kokiu būdu ištesėti
susirinkime duotus pažadus, atsiminimus iš Štuthofo koncentracijos stovyklos
ketino realizuoti ir dramine forma – rašė pjesę Pajūrio
kurortas. Petras Cvirka entuziastingai palaikė šį Balio Sruogos sumanymą,
teigė, kad „pasirinktoji tema – puiki“, kad „turėtų gimti šviesi, optimistinė
poema apie Žmogų, apie tarybinį žmogų“ (Petro Cvirkos laiškas Baliui Sruogai,
1946-10-03, [Vilnius], in: Petras Cvirka, Raštai, t. 7: Publicistika, kūrinių planai bei sumanymai, laiškai,
dokumentai, parengė Vytautas Galinis, Vilnius: Vaga, 1986, p. 482–484). Petras
Cvirka skatino rašyti „naują pjesę“, tikėjo Balio Sruogos nuoširdumu: „Aš tvirtai
tikiu jūsų šviesiu talentu ir jūsų artistiška širdimi. Aš esu giliausiai
įsitikinęs, kad jūsų padarytas žingsnis nėra padiktuotas nei baimės, nei kokios
nors diplomatijos. Jūs tai padarėte nuoširdžiai“ (Petro Cvirkos laiškas Baliui
Sruogai, 1946-10-11, [Vilnius], in: Ibid., p.
484–485).
Imtis šios medžiagos norėčiau dėl šitokių
priežasčių:
1) Šitokią dramą jau seniau [ketinau] rašyti, tik negalėjau
sumegzti darnų siužetą, — kad nebūtų palaidos scenos, bet reikalingas
būtų ištisinis veiksmas.
2) Medžiaga man žinoma, psichologija žinoma, — ir
norėtųs brangiąją patirtį kaip nors fiksuoti literatūros veikale.
3) Imti medžiagą iš kaimo ar miesto tarybinės statybos,
— man kol kas dar sunku: kad galėčiau rasti tinkamus teisingus žodžius, aš
pats turėčiau tuo gyvenimu pagyventi, — matyti tarybinius kūrėjus jų gyvenimo
eigoje, — nuvažiuoti kartą kitą pažiūrėti, kaip kas vyksta — negana:
nerasiu teisingų žodžių. Dabartinėje savo būklėje aš dar nežinau, kokiu būdu tai
turėčiau padaryti.
Kol surasiu tą būdą, kol surasiu medžiagą, kol
suplanuosiu veikalą — parašysiu — nusitęs, o kitų metų susirinkime
sakys: va, žadėjo padaryti — nepadarė — apgavo! Šitokia perspektyva
mane stačiai gąsdina, — juk bus gi manoma, kad čia mano blogos valios
reiškinys! Tad aš ir norėčiau imti tokią medžiagą, su kuria galėčiau kiek galint
greičiau susidoroti ir dėl pasekmių būčiau kiek galint tikresnis. Tad prašyčiau
nurodyti, ar aš galiu imtis tokios temos. Be Tamstos principinio pritarimo aš bijau
pradėti, kad darbas vėl neišeitų niekam nereikalingas, kaip tai išėjo su mano
penkiais veikalais („Pavasario giesmė“, „Uošvė“, „Dievų miškas“, „Dobilėlis
penkialapis“, „Barbora Radvilaitė“ etc)4Pavasario giesmė, komedijas Uošvė ir Dobilėlis penkialapis. Grįžęs iš Štuthofo
1945 m. Balys Sruoga parašė beletrizuotus atsiminimus Dievų
miškas, 1946 m. pradėjo rašyti dramą Barbora
Radvilaitė, kuri liko nebaigta. Šie kūriniai dėl rašytojo pasirinktos
istorinės tematikos, romantinio, poetinio teatro vizijos, stiliaus (komizmo,
grotesko) neatitiko tarybiniams kūriniams keliamų reikalavimų, buvo parašyti
nesilaikant socialistinio realizmo metodo.
Jei veikalo sumanymas būtų priimtinas, — vėliau
tarčiaus ir dėl pesonažų bei detalių.
Jei ši mintis būtų nepriimtina, jei reikėtų dar labiau
gyvenimiškos medžiagos, vykdyčiau ir tai, bet aš bijau, kad čia aukščiau feljetono
nepakilčiau, ir rezultatai būtų menki, ir man pačiam, kaip menininkui, būtų ne per
daug tegarbinga. Smulkioje apysakinėje formoje aš esu mažiau negu mokinys, esu
diletantas.
Norėčiau bandyti radijo dramaturgijos formą pagal meno
techninius dėsnius, bet ir čia, visiškai naujoj srity, žymesnių meninių laimėjimų
nepasieksiu. Todėl labai prašau patarti, kas man daryti?
Turėdamas galvoje šitą darbą turiu painformuoti apie
savo būklę:
1. V. Valstybiniame Universitete, kur dabar darbo
drausmė labai rūsti, šį semestrą turiu šias paskaitas: a) pirmadieniais: 2 v. Anglų
teatro istorija, b) trečiadieniais: Vakarų Europos literatūra pirmoj XIX a. pusėj
— 2 v., c) penktadieniais: Rusų eiliuotasai epas — 2 val. Kursai
tarybiniame Universitete man yra visi nauji, turiu juos rašyti, — dviejų
valandų paruošimas universitetinės paskaitos užima 1—2 dienas.
2. Lankau Marksizmo‑leninizmo universitetą, 4
val. į savaitę, — ir čia turėsiu rašyti seminaro darbus įskaitom gauti.
3. Universitetui esu pasižadėjęs parašyti:
a) Rusų baletas Europos baleto raidoje5 Balys Sruoga, „Rusų dramos teatras Europos teatro raidoje“ (mašinraštis), in:
b) Radijo dramaturgijos principai6 Balys
Sruoga, „Apie radijo dramaturgiją“, in:
c) Vieną viešą paskaitą (dar neaprėžta tema)7 Balys Sruoga, „Maksim Gorkij ir lietuvių literatūra (atsiminimų
žiupsnelis)“, in:
4. Turiu lankyti Katedros posėdžius, Fakulteto
posėdžius, Mokslo tarybos posėdžius ir šiaip posėdžius, iš anksto dar
nenumatytus.
Kolegos — profesoriai, dirbą vien tiktai
Universiteto darbą, yra darbų apkrauti iki kaklo; tenai į profesorių —
rašytojų kitokias pareigas negali būti atsižvelgiama, — privalau dirbti kaip
visi kiti.
Kur man gauti laiko literatūros darbui?
Mano sveikatos padėtis, — žinoma, niekam negali
būti įdomi, bet man gi tai yra darbo galimumo sąlyga. Likau pasauly visiškai
vienas, asmenio gyvenimo neturiu, — turiu tiktai darbą, bet fiziškai ir
psichiškai esu visiškai palūžęs. Tinka tai tarybiniam piliečiui ar netinka, bet aš
dabar gyvenu gana dažnai psichinio nuovargio laikotarpius, kurius kartais gal būt
galima net juodąja melancholija pavadinti. Žinoma, reikia valdyti nervai, bet kuo aš
kaltas, kad tai padaryti jau nebepajėgiu?!
Iš Universiteto darbo trauktis negaliu, — valgyti
gi kas dieną noriu, literatūrinio darbo pajamomis negaliu pasitikėti: gali ir
nepasisekti, — negi valgysi nupeiktą rankraštį.
Ibsenas buvo gi milžiniškas talentas, ir tai vieną dramą
rašydavo tik per 2 metus, o aš gi negi Ibsenas, ir šiandie gi aš nežinau — ar
rytoj galėsiu dirbti. Jei dirbti negalėsiu — niekas gi man duonos kąsnio
nepaduos!
Prie mano visiško psichinių ir fizinių jėgų išsekimo
man baisiai būtų reikalingas poilsis, bet dabar aš apie jį ir galvoti nenoriu,
— man rūpi tik kiek galint sąžiningiau eiti pareigas Universitete ir vykdyti
duotąjį pasižadėjimą, kad kitais metais nepasirodyčiau buvęs melagis, tuščiais
pažadais akis moniojęs.
Tad prašau patarti, kaip, kokiu būdu aš galėčiau
tiksliau ir greičiau bent dalį savo pažadų ištesėti, — nusipelnyti teisę į
poilsį.
(Vilnius, 1946 m. spalio 3 d.)9 Prierašas parkeriu (mėlynu rašalu) kito asmens ranka.