„Ješčio odno posledneje skazanje“1 „Dar
liko man tart žodis paskutinis“ – tėvo metraštininko Pimeno žodžiai iš rusų
rašytojo Aleksandro Puškino tragedijos
ar kaip tenai, o šiandie aš pabaigiau rašyti ir perrašinėti mano straipsnį apie
Rolland'o2
Ir man baugu šiandie daros! Nežinau[,] ar tu mano laiškus gauni. Vakar gavau nuo tavęs laišką, kuriame tu
rašai, kad nuo manęs tik vieną laišką dar tegavai. Iš to sprendžiu, kad tu negavai
Klimos4KC PENN, l. 44).
O Klima rašė, kad ji gyvena Liubline ir kad negali
gauti leidimo važiuot į Karaliaučių, kad gautų leidimą tiktai į Vilnių, bet
nežinanti[,] ką daryti.
Aš tau rašiau, kad parašiau Klimai laišką, kad lauktų
Liubline, kur jai turbūt atsiųsime leidimą iš lietuvių valdžios, bet nepasilikau jos
adreso (išsiunčiau tau atvirutę), tai jai laiško ir negalėjau išsiųsti –
baisiai durnai išėjo. Jeigu vokiečiai kur nujojo tą mano laišką, tai iš tikro aš
nežinau[,] kas daryti – jos adreso aš niekaip
neatsimenu.
Paskui aš tau rašiau dar keletą laiškų. Tavo laiškas
ėjo 7 dienas. Nejau mano laiškai eitų ilgiau ar kur dingtų?
Žinai, Vanduk, aš viena tiktai baisiai bijau: dabar
Vokietijoje viskas eina be galo brangyn. Daug kasdieninių reikalų[,] dalykų pabrango dvigubai, Berlyne[,] aš
manau[,] gal bus dar brangiau, kaip tu gyvensi, kaip tu
ištesėsi? Kas čia reikėtų sumanyti, kad tu gautum daugiau piningų – nes jeigu
į mėnesį tegausi tiktai 1 200–1 300, tai[,] aš
manau[,] Berlyne sunku bus išsiversti. Bent važiuodama
iš Lietuvos pasiimk[,] kiek gali[,] daugiau visa ko, kad nereikėtų Berlyne.
Atsimeni [,] Vanduk, seniau, gal
prieš mėnesį, gal daugiau dar tu man rašei: „Tavo eilės5
Seniau ir aš buvau toksai siauro literatinio estetizmo
patriotas. Maniau[,] jeigu yra jau eilės, tai jos nieku
būdu neturėtų tilpti laikrašty, turėtų tilpti tiktai kokioj aukštoj knygoj, mandriame
leidiny, kurio… beveik niekas neskaito. Nes menas yra kažkokia šventybė ir t. t.
Paskui maniau, kad jeigu dalyvauji tokioj „rašytojų“ kompanijoj, kaip amerikiečių
laikraščiai[,] – tai tik savo vardą sutepi. Bet
šiandie aš manau, kad jokia kompanija vardo sutepti negali. Man asmeniniai tiktai
vienas pavojus yra: aš kol kas dvasiniai esu tiek silpnas, kad nieko žymesnio
neįstengiu sukurti ir pavojus tas, kad aš galiu susimaišyti su „kompanija“, kad manęs
nebebus galima atrinkti, kad būsiu tiek vertas, kiek visa kompanija. Bet jeigu aš
galėtau parašyti ką kilnesnio, tai aš kaip tik norėtau būti spausdinamas Amerikos
laikraščiuose, kad eiti į tą publiką, kuriai tie laikraščiai yra skiriami. Tie
laikraščiai yra plačiai skaitomi ir žmonės ten labai gyvai reaguoja į laikraščių
medžiagą. Ir jeigu aš ką galėčiau duoti žymesnio šalia Amerikos laikraštinio
šlamšto[,] – kaip Tu manai – juk būtų
galima ineiti į vieną kitą sielą, būtų galima ją kilnesnian žygin pašaukti. Ir[,] žinai[,] tu, del mano eilių,
spausdintų „Naujienose“[,] aš esu gavęs laiškų nuo visai
nepažįstamų man žmonių, kurie norėtų jų daugiau skaityti. Juk Lietuvoj skaitytojas
niekumet to nepadarys. Bet tu nemanyk, kad aš noriu to pigaus pasisekimo – man
„pasisekimas“ [–] tai tuščias žodis, bet[,] man rodos[,] ineiti į sielą tų
žmonių, kurie minta Amerikos laikraščiais[,] yra kur kas
daugiau, negu būti Lietuvoj gimnazisčių skaitomam!
Vanduk, tu nebark manęs, bet aš noriu pasiteisinti ir
noriu pasakyti, kad aš šiek tiek pasikeičiau – nebemanau taip[,] kaip pirma[,] ir noriu tau
pasakyti, kaip aš dabar manau. Aš nežinau[,] ar ilgai
manysiu, kaip dabar, nes aš dabar esu apsvaigęs, pasigėręs nuo Rolland'o, ir gal mano
žodžiais daugiau jo dvasia kalba, bet ką aš padarysiu – jis toks didis, jis
toks galingas, jis toks milžinas – aš prieš jį tik galiu nusilenkti! Man
rodos[,] aš dabar galėtau sugriauti visus rūmus, kurių
pristatė mūsų nuogo estetizmo patriotai, man rodos[,] kad
pas mus ne tik gyvenime[,] bet ir poezijoj jau per daug
įsivyravo neurastenija ir ištižimas. Mes gyvename nebe altanų gadynę, tuo labiau ne
riterių! Bet amžinastį mes galime regėti tiktai pro dabarties prizmą: mes esame
žmonės ir kitų galimybių neturime. Bet jei esame žmonės, tai turime gyventi, o ne
girtis neurastenija arba išglebimą dainuodami gyvąsias sielas marinti.
Bet tu [,] Vanduk[,] manęs nebark. Mano mintis šiandie skrenda,
lekia, aš pats nežinau, kur sustosiu. Tiktai aš šiandie visą dieną susilenkęs ties
stalu – kaip sėdžiu jau dvylika valandų – daugiau net – tai net
nugarakaulis braška. Bet galva nuostabiai šviesi ir taip daug daug minčių. Jei tik
dar galėtau sėdėti, tai
Jei aš klaikumoj verkdamas ant Tavo kelių galvą padėsiu
– ar Tau bus skriauda?
Jei aš šiandie toks mažas ir toks pasiilgęs – juk
aš turbūt vėlei pernakt negalėsiu užmigti – ir tau dūmosiu – kaip aš
Tave galiu nuskriausti!
Vanduk tu mano, tik aš norėčiau karštai karštai tave
visą išbučiuoti.
Vanduk [,] tu man parašyk visa,
ką žinai iš Mykolo Biržiškos6 Mykolas Biržiška (1882–1962),
visuomenininkas, literatūros istorikas, publicistas, nuo 1922 m. – Lietuvos
universiteto dėstytojas. biografijos[,] ir
tai kaip galima greičiau. Man tai labai reikalinga. Ar
gerai?7