Paštas jau buvo – nei skolos negavau, nei iš
tavęs nieko.
Nei iš nieko jokio laiškelio, jokio žodelio. Vandukai[,] man labai labai ilgu! Aš taip pavargau ir taip esu
vienas šiandie, apleistas… Rytoj į kalnus nevažiuoju – baisiai pavargau,
neužlipsiu – šiandie šeštadienis. Toks tylus vakaras, o aš toks vienas vienas…
Kad nors žodelį būtau nuo tavęs šiandie sulaukęs, vis būtų kiek ramiau, kiek
stipriau[,] o dabar, ką aš dabar darysiu! Tik širdis
dreba kaip stiklinė, tiktai siela taip gailiai gailiai verkia[.] Tasai susinervinimas, paskui 12 valandų be atvangos darbo –
paskui ilgesys – ilgesys – aš jau nežinau, ką aš darysiu! Aš taip
norėtau, kad tu šįvakar mane girdėtum, kad tu žinotum, kaip man ilgu, kaip mano
širdis verkia[,] Vandukai mano mielas!1
Zoskai2 Sofija Laucevičiūtė
(1898–2003), Vandos Daugirdaitės pusseserė, studijavo ekonomiką Berlyno
universitete. Spėtina, kad iš jos Balys Sruoga siūlė Vandai Daugirdaitei,
tuo metu dar negavusiai algos, pasiskolinti pinigų kelionei, vėliau juos
žadėjo grąžinti. piningus išsiųsiu pirmadienį.3Sakinys, vertikaliai prirašytas kairiojoje atvirlaiškio
paraštėje.