Vandukai mylimas, geras mano, ačiū tau labai už tokį
gerą gerą ilgą laišką.
Tik per tas dienas, kai pas mane buvo „svečiai“ –
Julius1[,] peršalau trupučiuką
– buvom Vendelšteine4
Žinai, Vanduk, man baisiai baisiai nesmagu, kad šiuo
tarpu aš negaliu Zosei5[,] ką galėjau skolinti[,] jau jiems išskolinau, kurius jie prižada tuojau parvykę į Lietuvą
grąžinti. Bet Zosei čia reikalinga – o pas mane šiuo tarpu nėra tiek, kad aš
galėtau jai paskolinti. Kad būtum parašius nors 4 dienas anksčiau! Galimas daiktas,
gal aš dar vieną čeką šiomis dienomis gausiu – tai aš pasistengsiu tuoj jį
realizuoti ir tuoj atsiųsiu.6LLTI BR, f. 53, b. 507, l. 1v).
Mane baisiai sujaudino Tavo laiškas. Pirma[,] aš buvau pasiryžęs beveik visai šią vasarą nevažiuoti į
Lietuvą, bet dabar ir aš labai noriu važiuoti. Tik [–] deja – 28 aš nieku būdu nesuspėsiu ir negalėsiu važiuoti.
Universitete darbas baigias tik visai mėnesio pabaigoj, o mano profesoris7vok =„Lietuvių liaudies
dainos palyginant su slavų (lenkų, rusų, baltarusių ir ukrainiečių)“.LLTI
BR, f. 53, b. 486, l. 1r). Balys Sruoga iš Lietuvos negalėjo išvykti
anksčiau, kol bus baigta nagrinėti byla dėl neteisėtos prekybos Seglo pensione,
kur jis gyveno: Balys Sruoga, pakliuvęs į spekuliantų lizdą, apkaltintas dėl
briliantų prekybos, pas jį padaryta krata, likviduoti laiškai (Balio Sruogos
laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-07-13, in: LLTI BR, f. 53, b. 475, l. 1r–v).Lietuvių dainų literatūros istorija, 1 d., Vilnius: Lietuvių mokslo
draugija, 1919, Mykolas Biržiška, Dainų atsiminimai iš Lietuvos
istorijos, Vilnius: „Švyturio“ spaustuvė, 1920; Mykolas Biržiška, Dainų keliais (vadovėliui bent kiek medžiagos), 1 d.,
Vilnius: Lietuvių mokslo draugija, 1921), rengėsi rašyti straipsnį apie tai (Balys
Sruoga, „M. Biržiška ir mūsų dainos“, in: Baras, 1925, kn.
4, p. 61–67).[,] jei bus geras ūpas? Bet aš manau, kad turėtų būti geras. Todel aš dabar nieko
nesiųsiu tau, kad nuvežtum tėvui11[,] jei rytoj paaiškės naujo čekio „ypatybės“ – tai
gal aš ir tau nusiųsiu, kad nuvežtum, gal galėsiu ir Zosei atsiųsti… Bet man rodos,
gal geriau, kad aš pats tėvui nuvežtau. O dabar aš dar noriu pabaigt Wölfflino12LLTI BR, f. 53, b. 486, l. 1r). Faustas Kirša į Miuncheną
atvyko 1922-08-01, tačiau Balys Sruoga tuomet buvo peršalęs, sirgo bronchitu,
todėl į kalnus bičiuliai leidosi dar po kelių dienų, pakeliui ir kalnuose patyrė
nemažai nuotykių: „Vandukai mano mylimas-mylimas. Antradienį atvažiavo Kirša,
atvežė tavo tokį gerą gerą laišką, o aš dar iki šiai dienai tau nieko neparašiau,
nors šiandie jau penktadienis, ir šiandie jau mes išeinam į kalnus. Apie tai, ką
tu rašai [savianalizę], aš norėčiau tau daug daug parašyti, bet, matyti, tai
padaryti dabar neteks, dabar ankstus rytas, Kirša jau kelias – o mums dar daug
reikia rengtis į kelionę, nes išeinam visai dešimčiai, o ir manom pasikelti iki
trijų kilometrų. […] / O su Kirša – didelis vargas – vaikščioja po miestą ir
dūsauja, kad miestas esąs be galo gražus. Vakar buvom karčiamų žiūrėt, tai išėjus,
bestovint dar palei duris, bežiūrint, ką vokiečiai daro, kažkas ėmė ir iš antro ar
trečio aukšto ir apipylė Kiršą su jo naujuoju paltu ir kai kurius kitus labai
įtartinos rūšies pamazgomis, turbūt pasiūlydami greičiau skirstytis. Bet jei ir
kalnuos taip bus – tai nežinau, ką aš su juo pasidarysiu“ (Balio Sruogos laiškas
Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-08-04, in: LLTI BR, f. 53, b. 526, l. 1r–v). Balys Sruoga su Faustu Kirša kelionės
metu kopė į šiuos kalnus Bavarijos Alpėse: Kreuzeck (1 651 m.), Pürschling (1 566
m.), Alpspitze (2 628 m.), Watzmann (2 713 m.). Kelionės įspūdį Balys Sruoga
apibendrino taip: „Tiek žiaurių, pašėlusių įspūdžių aš nesu nuo Kaukazo laikų
pergyvenęs!“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Bavarijos – į
Berlyną, 1922-08-06, in: LLTI BR, f. 53, b. 659, l. 3r).
Balys Sruoga su Faustu Kirša iš Bavarijos Alpių grįžo 1922-08-11.[,] rodos[,] pro ūkus, pro ūkanas
kasuos kažkur į tolimą žvaigždę. Ir jeigu mano žvilgsnis daros kas kartą sausesnis,
kietesnis, tai kažin jau ar tai yra dūšios užkietėjimas, ar tai tik tolybės
psiilgimas – –
– – – – – –
– – –
Vakar laišką tau nebaigiau rašyti – nuėjau gulti.
O šiandie vėlei vėjas staugia mano palangėj ir danguj – toks rudeninis ūpas!
Daugiau savaitės beveik be perstojo lijo, o dabar dvi dieni toks vėjas, tokia vėtra,
kokios dar nebuvo šiais metais. Ir taip šalta. Ir rodos, kad dūšioj šalta, šalta. Ir
rodos, kad vienuma vaikšto po lauką ir taip gailiai verkia… O naktį aš nemiegojau.
Visą naktį. Tu vaidenaisi, kėliaus 2, kėliaus 4 val. ir vėlei[,] ir vėlei skaičiau tavo tokį gerą laišką.
Ar liūdna buvo – ar ilgu? Nežinau, tik širdis
visa drebėjo, tik akys buvo ašarų pilnos, tik kažkokia liepsna krūtinėj kūrenos… O
šiandie toks vėjas taip staugia! Ir man jau šiandie taip noris važiuot į Berlyną, į
tave… O gal man nuvažiuoti į Berlyną, į tave, o paskui dar sugrįžti į Miuncheną ir
pabaigt nepabaigiamus reikalus?
Pasakyk [,] Vandukai[,] jei nori – aš atvažiuosiu į Berlyną
Jei nori – tai parašyk, kada aš galėtau
atvažiuoti ir ar aš galėtau pas Kiršą apsistoti. Gerai[,]
Vandukai mano? O tu ant manęs nepyk, kad aš tau taip ilgai neparašiau ir kad
negalėjau padaryti viso to, ko tu prašei…
Bučiuoju tave stipriai stipriai [.]
Antradienis [.]