Šiandie trečiadienis.
Šiandie aš [,] kaip paprastai[,] kas savaitę sėdžiu namie ir rašau straipsnį į
laikraščius. Šiandie irgi iš ryto nuo Tavęs jokio laiškučio. Man taip liūdna
pasidarė, net ašaros ištryško.
Pradėjau rašyti straipsn. „Vokiečių kova del teatro
aneksijos“1Lietuvos žinios, 1922-08-11, Nr.
130, p. 2; Id., in: Ibid.,
1922-08-13, Nr. 132, p. 2; Id., in: Ibid., 1922-08-15, Nr. 133, p. 2; Id., in: Ibid., 1922-08-22, Nr. 138, p. 2–3. Balys Sruoga straipsnyje
rašė apie vokiečių teatro istoriją, jo tradicinę prasmę, nepalankias pralaimėto
karo pasekmes teatrui, iš krikščionių demokratų ir socialistų demokratų sudarytą
vokiečių klerikalų organizaciją, jos sistemą, siekį aneksuoti teatrą: „Kokią
beždžionę iš kultūros vokiečiai čia padarys – tai tik ateitis tegali parodyti!“
(Id., in: Ibid., 1922-08-22, Nr.
138, p. 3).[,] einu pietų ir gaunu tavo tokį gerą laišką2
O tu ketvirtadienį nuo 6 iki 81/2 val. padūmok gerai apie mane. Kas bus –
tai paskui parašysiu, kai jau bus3LLTI BR, f. 53, b. 475, l. 1r–v).