Ir vėl visa savaitė, kaip nuo Tavęs nieko nėra. Liūdnos,
liūdnos ilgos dienos.
Ir kaip kvaila – juk aš gal tik kokia savaitė
vėliau už tave važiuosiu į Lietuvą, o tuo tarpu – taip toli vienas nuo kito
būsim. O aš visai suvargau ir išsiblaškiau – to, ką aš dar būtinai norėjau
padaryti prieš atostogas[,] vis viena jau nebepadarysiu
– nebėra jiegų – turiu ramus pabūti, atsilsėti, saulėj pagyventi. Bet
iš Miuncheno anksčiau 3–4 rugp. išvažiuot nieku būdu negaliu. Viena –
nebaigta ta kvaila istorija1LLTI BR, f. 53, b. 475, l. 1r–v).[–] sugrąžins, o antra – man leidimas gyventi Miunchene sekamą
semestrą bus paruoštas ne anksčiau 3–4 rugp.[,]
galima gal būtų išvažiuoti ir be to leidimo – bet prisidėtų labai daug
rūpesnio, o tą durną bylą nelikvidavus turbūt išvažiuot vis tiktai negalima. Aš
manau, kad laiškus išsiuntė versti į Berlyną, nes čia vargu kas lietuviškai moka,
tokio šnipo turbūt neturi. Vien tik del to jau man reikėtų pasilikt. Todel aš noriu
būtinai atsikviesti Kiršą2LLTI BR, f. 53, b. 659, l. 3r). Balys Sruoga su Faustu Kirša
iš Bavarijos Alpių grįžo 1922-08-11.
Ar taip, ar taip jau vienas galas!
O antra, Vandukai, man šiek tiek baisu skubėti į
Berlyną, kad tave dar ten rasti.
Paskutinės dienos Berlyne, juk tai bus toks trukšmas,
toks mišinys, tokia netvarka, toks bėgiojimas! Būsim nuvargę, būsim išsiblaškę, būsim
neramūs! Būsim taip arti – ir vienas kito neturėsim! O kas, jei dar važiuojant
pasipainios kokia dar kompanija! Aš baisiai, baisiai bijau, kad nebūtų kartais toks
tolimas, tolimas ūpas, kaip buvo, kai aš Velykoms į Tave nuvažiavau3BLKMČ BS, l. 22, KC PENN, l. 11,
žr. Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną,
1922-05-19, in: LLTI BR, f. 53, b. 468, l. 1r).
O kai tu parvažiuosi į Lietuvą, pabūsi kokią savaitę,
atsilsėsi ir kai aš nusileisiu iš kalnų, iš saulės, iš sniego, iš gėlių šalies ir
ateisiu į tave – o tuomet ir Lietuvoj bus saulė, bus daug daug saulės –
tuomet mūsų gyvenimas bus vėlei pasaka – skaisti, saulėta, kaitri. Tuomet ir
mintys bus kitokios, ir akys kitaip liepsnos, ir širdis kitaip virpės… Todel aš pirma
ir nesiskubinau čionai mano šiokiadienius reikalus likviduoti, kad suspėtau su Tavimi
važiuoti, nors man baisiai norėtųs – kartais užeina toks ilgesys, sugniaužia
gyslas, sulenkia kūną ir kažkoks chaosas tiktai vyniojas aplinkui – tuomet
viskas baigta, tuomet ar jau nežinau, kaip aš begyvenu. Niekuomet manęs dar taip
neslėgė miestas, žmonių minios, beprasmis ūžėsys, kad kartais Lietuvos tylūs sodai,
lygios pievos, apleisti glūdumoj miškai, samanotos bakūžės[,] tokia pasaka atrodo, kad aš nebetikiu, ar aš kada tai mačiau, ar aš kada
tuo gyvenau, ar man tai sapnavos, ar aš kokioj burtų šaly gimiau. Jei šią vasarą aš
negalėtau parvažiuoti į Lietuvą – kitos jau nesulaukčiau… Seniau man taip
niekuomet nebūdavo. Nežinau[,] ar tai gerai, ar blogai, bet
taip yra.
– – – – – –
– – –
Šiandie pirmadienis – tavo paskutinis laiškas
buvo lygiai prieš devynias dienas, o šiandie laiškanešys vėlei jau praėjo mane
aplenkdamas. Vandukai, ar tu negirdi, kaip aš šaukiuosiu Tavęs!
Ir šias paskutines dienas taip buvau susijaudinęs[,] taip įžeistas ir toks apleistas – ką aš duotau,
kad nors vieną gerą žodelį iš Tavęs rytoj sulauktau! Kaip tas laikas pamažėli slenka!
Skubu, blaškausiu, pats nežinau kur, nors man nėra kur skubėti, nors man vis viena[,] kur raudoti!
Vandukai, aš taip tavęs pasiilgau ir taip laukiu, kad
mes vėlei būsim kartu, kada visą ilgesį mano prie tavo krūtinės džiaugsmo ašaroms
išverksiu!
Ir man taip noris, kad ta diena būtų giedri ir kad
dūšioj jokio debesėlio nebūtų, kad mes būtume abu viename alsavime, viename širdies
virpėjime kaip dievai, kurie gyvena su saule… Oberaudorfas, Tiuringija4BLKMČ BS, KC
PENN, l. 39, žr. Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš
Miuncheno – į Berlyną, 1921-11-25, in: MLLM GEK 3961/20,
MLLM ER1 1794, l. 1v). 1922 m.
per Sekmines Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė tris dienas praleido Tiuringijoje,
Harco kalnuose: „Buvo puikus pavasaris, pievos žydėjo, kalnai buvo dar padengti
sniegu. Ėjom pėsti daug kilometrų, kėlėmės gan aukštai – praleidom nepamirštamas
dienas…“ (Vandos Sruogienės pastaba, in: BLKMČ BS, l. 32,
KC PENN, l. 29, žr. Balio Sruogos laiškas Vandai
Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-05-30, in: LLTI
BR, f. 53, b. 471, l. 1r–v). Balys Sruoga, prisiminęs išvyką į Tiuringiją,
vėliau rašė: „Ar tau neilgu, Vandukai? / Ar tos trys tiktai dienos, kartu
pergyventos, širdy nieko nepaliko? Vandukai! / Ar tylų vakarą Tavo siela nieko
negirdi? / Pasiklausyk, užsimiršk – atsimink mėlyną mėlyną tolį – / Bal.“ (Balio
Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-06-09 ar
10, in: LLTI BR, f. 53, b. 659_9, l. 1v).[,] mylimas mylimas mano!
Tik tu neapleisk manęs, tik tu atsiliepk, kai aš
pasiilgęs verkdamas šaukiu!