Paskutinė Austrijos vietelė1[,] paskui į klonį, paskui
keliamės į aukščiausią mūsų kelionės kalną – Watzmann2[,] kur pilgeriai4vok =piligrimas.[,] – visą naktį tave sapnavau ir šiandie visą dieną jau einame
– ir visa diena tu mano akyse ir mintyse – nežinau, kas tai pasidarė,
bet man taip ilgu, taip ilgu, kad[,] rodos[,] aš jau nebeištversiu – bėgsiu, lėksiu. Kodel man
taip ilgu pasidarė? Negaliu nurimti, negaliu nei kalnuose užsimiršti –
mylimas, mylimas mano Vandukai! Aš nežinau, ar aš rasiu Miunchene nuo Tavęs laišką[,] ar ne, bet atvažiavęs į Lietuvą aš tuoj į Tave
atvažiuosiu – ar gerai[,] Vandukai? Kitaip aš
negaliu – aš taip Tavęs pasiilgau! Einu kalnais, pakalnėmis, žydinčiais
klonimis ir mano širdis tau dainuoja, ir mano siela tavęs laukia. Kaip karaliūnaitės,
kuri ateina gyventi ir būti, kaip dievaitės, kuri ateina mylėti.
Vandukai, aš laimingas, kad aš tave myliu – aš
taip norėtau Tave išbučiuoti kaitroj, kad tu žinotum[,]
kaip aš tave myliu. Mano mielas, mielas numylėtas, išsvajotas Vandukas, mano
mylima[,] mylima mano! Ar tu norėtai, kad aš šiandie
tave visą visą išbučiuotau, priglaustau prie krūtinės tave[,] baltą ir virpančią, tave[,] mylinčią ir
bučiuojančią?.. Ar norėtai[,] Vandukai, kad aš šiandie tave
užsuptau užliūliuotau bučiuodamas tave, tave visą, visą! Kodel aš taip pasiilgau
tavęs[?]
Aš nei nežinau, kaip tau pasakyti – aš tik
norėtau tūkstančių tūkstančius kartų kartoti, kaip aš tave myliu, aš tik norėtau tave
virpančią kaitroje bučiuoti.
Mano mylimas, mylimas Vandukas! Mano sapnai, mano
gyvenimas, mano dienos saulėtos – visa Tavo[,] visa
Tavo dainuojanti karalystė. Aš tik norėtau, kad tau amžius skambėtų daina be žodžių:
myliu!
Mylimas, mylimas mano Vandukas. Bučiuoju Tave
glausdamas virpančią[.]