Tu Tėvui1 Kazimieras Daugirdas
(1865–1946), Būgių dvaro prie Viekšnių savininkas, Vandos Daugirdaitės
tėvas. pasakyk, kad aš labai norėjau int jus dar atvažiuoti, bet
kad pas mus šiemet pasidarė tokia nelaimė2
Jeigu pas Tave namie gerai – tai aš atvažiuosiu,
bet būtų gerai, kad tu dar man parašytum – ar tikrai galima. Tuomet padarykim
šitaip: 24 aš išvažiuosiu iš Biržų, vadinas[,] pas Tave
būsiu 25, o 26 ar 27 išvažiuosiu į Kauną ir Vokietiją. Taigi jeigu niekas nepasikeis,
tai aš 25 atvažiuosiu, del to būtų gerai, kad kaip nors arklius pasiųst 25 į
Viekšnius. Bet matai – jeigu pasitaiko, kad tuo laiku brolienė numiršta
– tai tuomet aš[,] žinoma[,] negalėsiu nuvažiuot ir jau tuomet kelias dienas aš pasivėluosiu.
Man rodos [,] kad būtų labai
įdomi kombinacija, jei mes iš Būgių abu važiuotumėm į Kauną. Tai gal truputį per
drąsu, bet aš manau, kad galėtų būti labai gerai. Bet vis tiktai tu primink Tėvui
– o gal būtų gerai, kad tu mane prieš pat išvažiavimą
______________________
Perėjau per tą durną naujokų komisiją3
Del tavo laiško, tai aš šiandie tiktai norėjau pasakyti,
kad aš instinktyviniai neapkenčiu visų gyvenimo teorijų, bet tik aš niekumet nesakiau
„mano žmona, todel manęs turi klausyti“ – jeigu kartais taip parašiau, tai aš
tai netyčia padariau, nes aš to niekumet nemaniau4LLTI BR, f. 53, b. 650_2, l. 3r).
Aš pavargau truputį, aš taip norėčiau nors valandikę
atsilsėti[,] užsimiršti, prie tavo krūtinės! Vandukai,
man taip liūdna pasidarė!
Vandukai, ar tu girdi mane?
Dar.
Vieną neramią naktį sapnavau sapną. Aš turėjau tokią
mažutę bakūžėlę, panašią į Solveig bakūžę, ir tu tenai buvai gera šeimininkė.
Bet vieną dieną ateinu ir nerandu tavęs namie. Ir man
taip neišpasakytai ilgu pasidarė, kad aš nežinojau[,]
kas daryti. Tuomet pasikinkiau į roges šunis ir važiavau sniegu tavęs ieškoti.
Pakeliui randu žmones – velėnas kasa. Vienas jų mane pabučiavo ir pradėjo
mušt – pasirodo[,] plėšikai buvo[.]
Besitąsydamas su juo pabudau.