Pirmadienis – vos šiandie popiet grįžau iš
kalnų1LLTI BR, f. 53, b. 524, l. 2v). Faustas Kirša,
važiuodamas į Šveicariją, žinojęs ir apie ankstesnę Balio Sruogos ir Vandos
Daugirdaitės išvyką į Saksonijos Šveicariją, ironiškai komentavo bičiulio
nesugebėjimą nurimti: „Tavęs nesuprantu – tai laiko neturi – dirbi, tai po tris
dienas kalnuos sėdi“ (Fausto Kiršos atvirlaiškis Baliui Sruogai, Lozanos ir
Ženevos link – į Miuncheną, apie 1923-01-08, in: LLTI BR,
f. 53, b. 761, l. 1v).[,] ir kalnai! O Tu blogus daiktus galvoji ir naktis nemiegi! Jei gavai
batus – mauk ir braidyk po sniegą – miegosi, kaip pirmą kartą gegužį
pajautusi! Tik dabar aš pamėgau žiemą! Niekumet mano sapnai nebuvo tokie ramūs ir
dūšia taip apsvaigusi, kaip dabar! Žiūrėk, Vanduk, kas sekmadienis imk Kiršą3
Prižiūrėk, kad Kirša, kur aš jam šiandie pasiunčiau
raštą5LMAVB RS, f. 45, b. 74, l. 1–8). Straipsnyje kelta menininkų
idealizmo ir materializmo problema. Rašyta apie Nepriklausomoje Lietuvoje įkurtų
ir Kaune veikusių dviejų menininkų organizacijų – Lietuvių meno kūrėjų draugijos
ir Vilkolakio menininkų klubo – idealiąją veiklą, lėmusią
naujų formų ir kūrybos būdų ieškojimus, ir nuosmukį, ištikusį dėl materialių
priežasčių („meno reikalams buvo rasta naujas kriterijus: viso ko kaina –
kapeika!“), tarpusavio nesantaikos, asmeninių ambicijų (ginčus dėl vietos –
Maironio g. 3, teatro patalpų, kurios planuotos panaudoti kaip Čiurlionio
paveikslų galerija), abejingumo menui. Balio Sruogos įsitikinimu, abi
organizacijos, užgesus idealizmui, prarado gyvybę, ėmė tarpusavyje konfliktuoti:
„Jeigu tokiu tonu gyvena ir viena, ir antra grupė, tai kokia viltimi lietuvių meno
augimo laukti? Ir ne vien blogas tonas, – ir neapykanta! Neapykanta, matuojama
kriterijum – kapeika! Viena organizacija nori kitą numarinti, nors abi nedarbėj
paliego!“ Balio Sruogos įsitikinimu, menininkų konfliktą galėtų išspręsti
visuomenė, surasdama jiems tinkamą vietą ir taip paskatindama dirbti – kurti: „Jei
visuomenė sugebės priversti menininkus jų nuodėmes gyvu kūrybos darbu atpirkti,
jei visuomenė sugebės priversti juos sutilpti vienoj pastogėj ir atsisakyti nuo
smulkios ambicijos lošimo azarto – o visuomenė tam turi pakankamai galimybių ir
priemonių, – tai bus pirmas požymis, kad idealizmo krizis Lietuvoje gali būti
pergyventas lengva forma ir vaisiais gausus! Tai bus pirmas požymis, kad mes dar
galime sudaryti gyvenimą ir aplinkybes, kada ne viskas kainuojama vergiška
kapeika!“ Balys Sruoga norėjo, kad šį straipsnį-laišką Lietuvos menininkams
pasirašytų Vokietijos universitetuose studijavę Faustas Kirša ir Vincas
Mykolaitis-Putinas, nešališki vertintojai, nes „Ne mums, toli nuo Lietuvos sienų
gyvenantiems, spręsti šis konfliktas, tiktai gal mes, būdami laisvesni nuo viską
paskandinusios Kauno atmosferos, turime kiek daugiau teisės būti bešališkesni“.
Faustas Kirša, perskaitęs Balio Sruogos straipsnį, atsakė: „Sruoga! // Tavo
straipsnį „Menininkai ir visuomenė“ gavau. Pasirašau su suspausta širdimi, nes
mano mintys, pareikštos ginčuose ir laiškuose, skiriasi ne kardinaliai, bet
mažmožiuos. Savo straipsny pats eini teisėjo pareigas net tokiuos klausimuos, kaip
buto sutvarkymas. Idėjoje tas baisiai menkas faktoris, nors kauniškiams jis bazę
nesąmonėms sudarė. Kam tai liesti, kas turi savaime išsispręsti? Juoba tas netinka
kolektyviniam laiškui; rodytųs, jog ir tas kolektyvas del kauniškių griekų saujon
bezda. Tai viena. Antra, jūs pradedat „menininkų konfliktas yra parengtas tam
tikrų nuosakių vidaus ir išorinių sąlygų“; toliau – kurio anga psichologinis
krizis; „Anga pasichologinio krizio, kuris subrendo mūsų idealizmo krizyje, kuris
apsiautė ir panėrė visus visuomenės sluoksnius“. – Juk tai gryniausia retorika!
Kauniškę plepalynę pats vaizduoji pradžioje kaip titanų kovą, bet atmink, jeigu
nebūtų 78 doleriai pavogti, tai to „psichologinio krizio“ visai nebūtų buvę.
Tačiau perėjęs nuo titanų kovos baigi visai taip, kaip aš manau: „kilo ne dėl
idėjinių nesutaikomybių, jis yra smulkios ambicijos pasmaugtas fantazijos vaisius,
pasižymįs visomis dvasios mažybės savybėmis!“ – Kaipgi tas mintis sutaikinti?
Jeigu šį straipsnį akyla redakcija priskaitys prie netikslių visos eilės kitų
straipsnių šiuo klausimu, tai aš visai nesistebėsiu. // Aš sakau ir sakysiu, jog
ideologinė menininkų kova, kuri gali krizius dvasioje iššaukti, galima tik meno
ekstazėje. Ta kova galima ir vertinama. Bet jei menininkai kovoja gatvės metodais,
tai kuo čia menas kaltas? Estetinis romantizmas ar estetinis tragizmas galimas tik
ekstazėje, kurios Kaune nėra. Menininkai, būdami silpni individai, tapę
direktoriais, politikais ar šmugelninkais, – jie pilnybėje pastaraisiais ir
pasidaro. Smulkiai graibydamies patvoriais – jie nuklydo nuo kosminės minties, tuo
patim juos apleido meno ekstazė. // Kas kita, jei dabartinis gatvinis menininkų
krizis pastums juos į „idealinį“ susipratimą, galbūt mes galim laukti ir pozitingų
vaisių. Galbūt tas pasiseks. Tik ką gavau [Vytauto] Bičiūno laišką. Jis rašo, jog
jų kuopa dabar gyvena gyvybės idėja, kaip „Baras“, kaip „Dainava“, kažką sukurti
srovinio. Jis rašo: „Aš tavyje matau vyresnį draugą ir kviečiu padėti mums. Aš
prašau Sruogos pamiršti tai, jog jojo dėka „Ragutyje“ buvau išniekintas ir
ištiesti mums delną. Nežeminkime kitų, bet išaukštinkime ligi savęs… Taigi kupinas
didelės vilties išdrįstu stoti akivaizdoje visuomeninio ir draugų teismo už visa,
ką gera ar bloga padariau…“ Tai Bičiūnas naujas. Ir [Kazys] Puida kažkaip atgimęs.
Jeigu tas sutrenkimas duos naujai gyvybei šaknų, tai galima džiaugtis. Be abejo,
aš visai nenoriu savo manymų kam nors kišti, bet parodau, ką manau. Tai mano
vidaus jautimas. // [Stasys] Šimkus yra Berlyne, bet jau ne pas mane. Gaudysiu jį.
Ar pasirašys, nežinau. // Lik sveikas // Faustas // 1923. I. 18 // Berlynas“
(Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1923-01-18, in:
LLTI BR, f. 53, b. 760, l. 1r–v).Balys Sruoga, Vilnius: Vaga,
Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1986, p.
108–115).Vilkolakiu8Vilkolakis – menininkų klubas, įsikūręs 1919-05-04, Baliui
Sruogai iš Vilniaus vos persikėlus į Kauną, gyvavęs iki 1925 m. Balys Sruoga
pasiūlė klubo vardą, simbolizavusį kūrybingų, monais besiverčiančių žmonių
sambūrį, buvo išrinktas pirmuoju klubo prezidentu, kurį klubo nariai
vilkolakininkai vadino vaidila (plačiau žr. Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių
kalbos ir literatūros institutas, 1986, p. 104–108). Balys Sruoga apie klubo
gyvenimą ir veiklą rašė: „Vilkolakis, pasivadinęs dailininkų kliubu, nors kliubo
pobūdžio jis niekumet nėra turėjęs. Kas jo narius jungė – tai tik ieškojimas naujų
formų ir naujų kūrimo būdų. Jokių sienų iš anksto neužsibrėžta, jokių formų
nenustatyta, jokių kriterijų iš katekizmo nekalta. Visa atiduota iniciatyvai ir
intuicijai. Visa, kas jauna ir „ieškoma“, Vilkolaky prieglobstį rado. Įsivyravus
Vilkolaky aukštam draugingam kolektyvizmui – įsivyravo jame gyviausia kolektyvinės
kūrybos forma – teatralinė kūryba. Daugybė klaidų pridaryta, daug ko negera būta,
bet būta ir skaisčių momentų, tačiau šiuo žygiu, svarbu ne pasiektieji vaisiai,
bet jų siekimo procesas. Vilkolakis niekumet nebuvo tikslas – jis buvo tik
kolektyvinio augimo kelias, būsimiems darbams rengimasis. Ir jeigu Vilkolakis
nuėjo tuo keliu, ne kitu – tai čia gal daugiau kaltės yra tųjų, kurie jį
kaltina... Jei atsiminti, kad Vilkolakio „vaidinimuose“ viskas buvo
improvizuojama, kad iš anksto (išvakarėse) tebuvo susitariama, kas daryti, „kokį
veikalą vaidinti“, ir kolektyviniu būdu nustatoma veiksmas, o žodžiai tik ant
rytojaus „vaidinimo metą“ improvizuojami (veikalas nebuvo rašomas, o dainos –
bendrai komponuojamos), tai šis vienas kūrybos bandymas gal galėtų jau būti
pateisinimas visam jo esimui. Tokiu būdu Vilkolakis įgavo studijos pobūdžio. Ne
tokios studijos, kurios apskrities viršininko ar švietimo ministerijos žurnaluose
registruojama, bet tokios, kuri pasižymi studijingumo žymėmis, kaip jas
Stanislavskis supranta. Tokia buvo Vilkolakio gyvenimo prasmė, nežiūrint į visas
jo ydas. Ir nėra ko skųstis visuomene. Visuomenė sąmoningai ar nesąmoningai
Vilkolakį rėmė ir jautė. Praslinkus „romantizmo periodui“, Vilkolakin įnešta
pretenzijos, oficialumas ir neceremoningas abuojumas, – mirtinieji kolektyvinės
kūrybos priešininkai, – ir Vilkolakis suklupo vidaus būvyje ir nesugebėjo iš jo
išsiristi“ (Balys Sruoga, „Menininkai ir visuomenė“, in: žr. in: LMAVB RS, f. 45, b. 74).