Siunčiu kol kas vertimą iš čekų originalo –
Bžezinos1LLTI BR, f. 53, b. 664, l. 1v).Gairės, 1923, Nr. 2, p. 1–3; dar žr. in: Balys
Sruoga, Raštai, t. 5-I: Vertimai,
parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas, redagavo Donata Linčiuvienė, Rimas
Žilinskas, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,
1998, p. 137–141. Vertimo istoriją žr. Rimas Žilinskas, „Paaiškinimai“, in: Ibid., p. 789–790. Tekstas, kurį mini Balys Sruoga, čekų
kalba: Otokar Bžezina, Básnické spisy, Praha, 1920, p.
123–126.
Dėlei straipsnių – man iki šiol neaišku, kuo aš
galėtau prisidėti ir ką aš turėtau daryti. Aš nemanau, kad jūs[,] pradėję darbus, nežinotumėt, ko jūs norit. O jeigu taip, tai kviečiant
bendradarbius tektų apie tai painformuoti. Katės maiše nieks neperka. Gal išėjus
pirmam numeriui galėsiu kiek susiorientuoti. Juk aš senai bėsu Lietuvoj buvęs, tuo
labiau kauniške ideologija gyvenęs.
Dėlei Vilniaus numerio. Gal aš padarysiu ką. O šiuo
tarpu pasiūlytau: kiek seniau aš esu pasiuntęs „Skaitymams“3Skaitymai – mėnesinis literatūros ir kritikos žurnalas, ėjęs
1920–1923 m. Kaune.Skaitymai, kn. 22, Kaunas, 1923, p. 79–105. Balys Sruoga apie šį
straipsnį daug rašė studijų Rusijoje bičiulei Valerijai Čiurlionytei: „Su mano
kariškaisiais dalykais dar nieko nepaaiškėjo ir aš juos vėlei užmiršau.
Susigalvojau dabar apie gyvenimo simboliką ir visi tie „keblumai“ dūšios
nebesmaugia. Baigiu rašyti straipsnį vieną – apie kultūrą ir sąmonę. Su kiekvienu
straipsniu vis aš atsižadu daugiau neberašyti, nes atima per daug ir laiko ir
energijos, bet vis tiktai paskui vėlei pagunda ima. O su šiuo inlindau in
filosofijos sritį, kur dar niekuomet nebuvojau – tat kažin ar nepražūsiu“ (Balio
Sruogos laiškas Valerijai Čiurlionytei, apie 1916-06-18, iš Petrogrado – į
Lipecką, in: LLTI BR, f. 53, b. 87, l. 2r). „Ką tu rašei
apie supratimą savęs ir kitų – tu galvoji gan teisingai, aš su tavimi, matai,
sutinku, tik dabar aš in tąjį dalyką žiūriu plačiau. Žmogaus dūšioj aiškios dvi
lėkštumos. Viena – tai dvasinė lytis (psichologinė forma), o antra – dvasinis
turinys. Pirmoji – pradas pastovus, o antroji – mainomasai. Pirmoji pastovi ne tik
pas atskirus žmones kaipo vienatą, bet ir pas visą tauta. Joje ir glūdo tautinė
savybė. Dvasinis turinys žmoguje kasdien keičiasi. Ir, be abejonės, sulig savojo
pergyvento turinio artimo turinį gali pajusti kur kas pilniau (nors tai jau bus
nebe „pajutimas del pajutimo“). Bet žmogus daugiau privalo kreipti domos in
dvasinę lytį. Pavyzdžiui, aš nežinau, kartais kaip tu apie tą ar kitą dalyką
manai, bet aš žinau, kaip tu prie tojo dalyko prieini, jaučiu tavo minčių eigastį,
tavo pajautimų santarą, o užtat aš Tave ir galiu justi. Juk tai pamatas tavo būdo,
ir kaipgi žmogus gali pamato savo būdo nepažinti. Jeigu, rodos, kad kurią valandą
savęs nesupranti žmogus – nesupranti tik savo turininės santaros, o delei dvasinės
lyties – kiekvienas pilną sau atskaitą duoda, apie tat aš neabejoju. Tu sakai, kad
pas mane dabar daugiau proto negu pajautimo. Nežinau, gal ir tiesa. Mat
bedirbdamas su Varnu užsikrėčiau manija filosofuoti. Tat ir filosofuoju dabar
daugel apie tautos dvasią, apie tautos kultūros pamatus, apie žmogaus dvasines
savybes ir t. t. Net Šilingas iškišęs liežuvį klausia, iš kur aš toks teoretikas
filosofas palikau. Bet matai, aš kažkaip galvoju viską staiga, viską improvizuoju.
Rašau kokį straipsnį – būtinai turiu baigti per vieną naktį, kitaip nieko nebus.
Ir aš kažkaip užsimiršęs tai darau, aš nežinau, kas tai veikia – ar protas, ar
jausmai, aš nežinau, kas ir kur kaip dedas, tik juntu, kad viduje eina
bruzdėjimas. Ir tada valandą aš visas atsidavęs tam, ką aš darau, ir, man rodos,
per tat gal aš ir esu nuoširdus. Jei protas pas mane veikia – tai jis tik
formuoja, o viską gimdo tik pajautimas. Tik tiek, kad aš dabar gana daug stengiuos
dirbti“ (Balio Sruogos laiškas Valerijai Čiurlionytei, iki 1916-07-25,
Petrogradas, in: LLTI BR, f. 53, b. 63, l. 1v, 2r). Balys
Sruoga ketino šį straipsnį publikuoti 1917 m. gegužės mėn. Petrograde pradėtame
leisti laikraščio Santara literatūros ir meno priede Pradalgiai: „Eis jaunuomenės laikraštis, vadinsis
„Pradalgiai“, motto bus: „Valio, dalgele, po pradalgėlę“, bus jaunas, bus
inkvėptas, bus Saulėtas! Ir kaip nesidžiaugti, kad jaunoji karto stojo in
gyvenimą, vėliavą aukštai iškėlę ir tarė skardžiu tvirtu balsu: „Mes gyvi ir norim
gyventi, mes esame Sau-žmonės. // Juk tat taip gerai, taip gerai! // Pirmame
numeryj bus mano straipsnis „Apie Kultūrą ir Sąmonę“. Ir aš noriu but jaunas,
noriu drauge su jaunaisiais žydėti“ (Balio Sruogos laiškas Valerijai Čiurlionytei,
iki 1916-07-25, Petrogradas, in: LLTI BR, f. 53, b. 68, l.
1r). Straipsnis laikraštyje Pradalgiai nebuvo
išspausdintas.Skaitymai, kn. 22, Kaunas, 1923, p. 79).Adomu Varnu, kada
mes reiškėme mūsų bendrą mintį. Laikui bėgant aš nuo bendrų tuomet mums pagrindų
kai kur nutolau. Tada, pavyzdžiui, jam buvo pavykę mane įtikinti dėl inertumo
dėsnio tikrenybės. Dabar aš taip nemanau, ir todėl ir ta medžiaga, kurią mes tada
buvom bendrai nustatę, dabar įgijo kitoniškos spalvos. Tikiuos, atleis man šią
nuodėmę mano dvasios draugas“ (Balys Sruoga, „Laiškai apie kultūrą“, in: Skaitymai, kn. 22, Kaunas, 1923, p. 79).Skaitymai.
Labai ačiū už metraštį [.]