Vakar vakarą gavau tavo laiškus.
Vienas toks liūdnas liūdnas. Ir toks gražus. Gal tu man
dar pirmą sykį tokį liūdną ir tokį gražų laišką rašei. Ir man rodos, nuo to laiko,
kaip mums patiems „paaiškėjo“[,] kažkokia siena tarp mūsų
sugriuvo, ir kažkaip mes kits kitą dar arčiau pajautėm, dar giliau supratom. Ir
naujos gelmės atsivėrė, ir nauja saulė pražydo. Tik pas mane niekumet nebuvo baimės
jausmo. Jei pagalvočiau, gal kas panašaus būtų, bet aš negalvoju. Nenoriu galvoti,
noriu eiti ten, kur dūšia veda, noriu pilna krūtine alsuoti. Gal prieš kitus aš
būčiau daugiau rūpinęsis, bet dabar kažkaip labai ramu dūšioj. Ramu tiek, kad galiu
galvoti ir dirbti, kad galiu sėti ir auginti. Tik kam Tau taip liūdna! Tiesa, ir man
kas vakaras kažkoks nerimastis užeina. Ne todel, kad būtų liūdna ar baisu, bet todel,
kad ilgu! Aš jau susigyvenau su ta mintimi ir negaliu vaizduotis, kad būtų kitaip ar
kad kitaip galėtų būti. Bet juk greit[,] Vandukai[,] paaiškės, greit žinosim ir alsuosim dar lengviau!
Tu klausi del mano kvotimų. Bet jie daugiau priklauso
nuo manęs. Buvau manęs laikyti apie Kalėdas. Bet, matyt, reikės atidėti. Bent, kad
galėčiau laikyti, šį semestrą padarysiu viską. Vieną seminaro darbą parašiau –
rytoj įduosiu, o kitą – nusuksiu. Bet kvotimams rengtis dar nepradėjau ir šiuo
reikalu absoliutingai dar nieko nepadariau1Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR mokslų akademija,
Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1986, p. 133).[,] bet slavistika – bjaurus daiktas, daug laiko
reikia, o aš dar visai nieko nežinau. O ir disertacija dar pas profesorių. Reikia gi
dar išverst, perrašyt2Naujienos, Čikaga, 1923-08-02, Nr. 181, p. 4, Id.,
in: Ibid., 1923-08-03, Nr. 182, p. 5, Id., in: Ibid., 1923-08-04, 06, 07, 08, 09, 10,
11, 13, 14, 15, 16, 17, Nr. 183–194, Id., in: Ibid., 1923-08-18, Nr. 195, p. 5, Id., in: Ibid., 1923-08-20, 21, 22, Nr. 196–198, p.
4. Dar žr. in: Balys Sruoga, Raštai, t. 10: Teatro kritika, 1911–1929, sudarė
Algis Samulionis, parengė, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 87–126.Das entfesselte Theater,
Potsdam, 1923). Sruoga šį straipsnį rašė remdamasis Tairovo knyga. Jis atskleidžia
režisieriaus teatrinius principus, laisvai perpasakoja jo sceninės patirties
epizodus, cituoja B. Coquelino, S. Levy, V. Mejerholdo, V. Briusovo knygų ar
straipsnių fragmentus“ (Algis Samulionis, Donata Linčiuvienė, „Paaiškinimai“, in:
Balys Sruoga, Raštai, t. 10: Teatro
kritika, 1911–1929, sudarė Algis Samulionis,
parengė, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas, 2005, p. 534).Gairės spausdintos tik Balio
Sruogos eilės ir vertimai, straipsniai apie teatrą nepublikuoti. 1924 m.
publikuotas vienas straipsnis apie poeziją: Pad. Kas. [Balys Sruoga], „Keturių
vėjų užuvėjoj“, in: Gairės, Kaunas, 1924, Nr. 2, p. 98–105.
Spėjama, kad turima galvoje: Padegėlis Kasmatė [Balys Sruoga], „Kaip žiūrėti meno
veikalų“, in: Atspindžiai, Kaunas, 1923, Nr. 5, p. 94–96.
Šiame straipsnyje Balys Sruoga, pasiremdamas Miuncheno universiteto profesoriaus
Heinrich Wölfflin idėjomis, formaliojo dailės kūrinio analizės metodu, aiškino,
kaip suprasti ir sau išaiškinti – įvertinti meno veikalus – paveikslus,
skulptūras, architektūros kūrinius.Naujienos, Čikaga, 1923-08-10,
11, 13, Nr. 188–190, p. 4. Straipsnyje minimas Georg Fuchs (1868–1946), „vokiečių
režisierius ir teatro kritikas, studijų „Ateities scena“, „Teatro revoliucija“
autorius. Vienas Miuncheno dailės teatro organizatorių, vadovavo jam 1907–1908 m.
Buvo natūralistinio teatro priešininkas, orientavosi į elitinę publiką, bandė
perkelti į sceną impresionistinės tapybos principus. Pasak jo, teatro paskirtis –
kurti grožį“ (Algis Samulionis, Donata Linčiuvienė, „Paaiškinimai“, in: Balys
Sruoga, Raštai, t. 10: Teatro
kritika, 1911–1929, sudarė Algis Samulionis, parengė, redagavo Donata
Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p.
535). Straipsnyje rašoma „apie garsų Fuchs'o procesą,
įvykusį Miunchene, Bavarijos sostinėje, birželio mėnesio pabaigoj. […] Kaltinamųjų
suole atsidūrė žymus profesorius, didysai reformatorius George
Fuchs. Ir jis kaltinamas už tai, kad norėjęs Bavarijoj padaryti valstybinį
perversmą, atsiskirti nuo Prūsų ir visos kitos Vokietijos, paskelbti monarchiją,
pasiduoti prancūzų protektoratui, kad jis rengęs tą planą su prancūzų žinia ir
pagalba, kad buvęs prancūzų finansuojamas. // Reikia žinoti, kad bavarčikai ir iki
šiai dienai negali kitų vokiečių įtikinti, kad jie yra ištikimi visos vokiečių
valstybės idėjai, kad jie nesimpatizuoja prancūzams. Kaip jie tikina, kaip jie
bažijas, o vis tik naujas ir naujas skandalas, nauja ir nauja „tėvynės išdavimo“
byla niaukia biurgerinę padangę. Ir antagonizmas, ir barnės tarp Bavarijos ir kitų
Vokietijos žemių diena iš dienos auga. Kad bavarčikai nekenčia prūsų kaip žydas
kryžiaus senai visiems žinoma“ (Mucius Scevola, [Balys Sruoga], „Laiškai iš
Bavarijos“ (I. Istorija ne iš to galo), in: Naujienos,
Čikaga, 1923-08-10, Nr. 188, p. 4).Die Darstellung im
litauischen Volksliede oder Darstellungsmittel des litauischen Volksliede,
mašinraštis (I), be datos, in: LLTI BR, f. 53, b. 579, p.
1–330; Balys Sruoga, Die Darstellung im litauischen
Volksliede, mašinraštis (II), [19]24-02-08, in: BVSNM, P 1378 R, p. 1–222. Į lietuvių kalbą visa disertacija išversta
nebuvo. Tačiau jos pagrindu vėliau Balys Sruoga paskelbė keletą publikacijų, žr.:
Balys Sruoga, „Lietuvju dainu simbolika“, in: Ritums, Ryga,
1925, Nr. 2, p. 130–137, Id., in: Ibid., Nr. 3, p. 219–226 [šią studiją, išspausdintą latviškai, į lietuvių
kalbą išvertė Lilija Kudirkienė, žr. „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 9II: Tautosakos studijos kitomis kalbomis, 1924–1932, sudarė Donata Linčiuvienė, redagavo Aušrinė Byla, Liucija
Citavičiūtė, Lilija Kudirkienė, Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros
ir tautosakos institutas, 2004, p. 462–486]; Balys Sruoga, Lietuvių dainų poetinės priemonės. Dainų poetikos metmena: Studija, in: Tauta ir žodis, Kaunas,
kn. 3, 1925, p. 1–75, Id., in: Ibid., kn. 4, p. 187–231.Gobineau9
Klaipėdos
žinios, Klaipėda, 1924-04-29–30, Nr. 73–74, p. 2, Id., in: Ibid., 1924-05-01, 03, 04, 06, 07, 08,
09, 10, 11, 13, 14, 15, 17, 18, 20, Nr. 75–89, p. 2.Panas – belgų poeto ir dramaturgo Charleso
van Lerberghe'o satyrinė komedija, iš prancūzų kalbos, padedant Vandai
Daugirdaitei, pradėta versti į lietuvių kalbą 1921 m., baigta ir parengta spaudai
1924 m. Vertimas tuo metu neišleistas (žr. Charle van Lergberghe, Panas, vertė Balys Sruoga, Kaunas, 1924, [spaudai paruoštas
mašinraštis, įrištas, Balio Sruogos pataisytas juodu rašalu], in: MLLM, 3951, p. 1–115; išspausdintą vertimą žr. in: Balys
Sruoga, Raštai, t. 5II: Vertimai, parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas,
redagavo Donata Linčiuvienė, Rimas Žilinskas, Vilnius: Alma littera, Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 217–275; apie vertimą plačiau žr.
Rimas Žilinskas, „Paaiškinimai“, in: Ibid., p. 785–787).
Veikalą iš pradžių planuota publikuoti satyros ir humoro laikraštyje Ragutis, vėliau intensyviai galvota jį išspausdinti
Amerikoje leidžiamame dienraštyje Naujienos.LLTI BR, f. 1, b.
3985, l. 1–3r. Kaune leistame laikraštyje Atspindžiai
tekstas neišspausdintas. Straipsnyje Balys Sruoga rašė apie Svanetų šalies ir
Lietuvos skirtumus, patirtus kelionės po Kaukazo kalnus metu 1917 m.: „Kartą
dievinoj Kaukazo žemės Svanetų šaly vienas senas senužėlis kalnų piemuo, visą savo
gražų amželį pragyvenęs kalnų aukštybėse, niekaip negalėjo patikėti, kad mano
Tėvynėje nėra kalnų. Kad yra tokia žemė, kaip mano Tėvynė, kur saulėtos lygumos
tokios plačios, kad eitai šešias, devynias, dvylika dienų ir lygumos galo
neprieitai, kad toje lygoje sunkus vasarojus laluoja kaip kalnų ežerėlio bangos ir
kad pievos banguoja saulės spinduliuose per neapčiuopiamus plotus ir jokios uolos
jų neskriaudžia, ir kad plaukia plačios upės liūliuodamos ir nešniokšdamos, ir kad
teka upeliai nedainuodami. Ir kad mėlyna ūkana, paskandinusi lygias dirvas ir
pievas, ir saulėtą vasarojų, pasikelia į dangų, susigūžia į debesėlius ir atstoja
dangų, o apačioj vėlei lygumos tęsias iki dangaus krašto ir dar toliau. Pasakojau
jam mano Tėvynės romumos džiaugsmą ir svaiginamo liūdesio užuomaršą, ir jo –
biblijinio karžygio – veidas, apžėlęs plaukais ir samanomis, žili, išdraikyti
plaukai ir laukiniai žibančios akys gaubės kažkokia rūstybės skraiste. // – Jei
būtų tokia šalis, kaip tu sakai, kaip ten galėtų žmonės gyventi, kaip ten galėtų
kukurūza augti, vėjai vaikščioti? O gal ir vėjo pas jus nėra – pasakysi? Jei tavo
žemėj nėra kalnų, tai ir tavo šalies žmonės nedori. Kas jiems aukštybę parodys? //
Tikėjo senelis, kad yra jūros-marės, kur vaikšto vilnys žilagalvės, kur žuvėdros
klykia, kur staugia vėjai kaip kalnuose… Bet kad yra tokia žemė, kaip mano Tėvynė
– senelis nepatikėjo. // Ir vėlei. Ilgos saulėtos dienos Lietuvos pievose.
Sustojame švytavę žvangančiais dalgiais po tviskančius pradalgius – jauni
berniokai, gražios mergaitės – pietų poilsiui. Pro skambantį juoką, po nupjautus
pievos žiedus pasakojau, kad yra tokių šalių pasauly, kur lygumos nėra nė lašelio,
kur mėlynos viršūnės viena už kitą aukštesnė, kur pušys ne aukštyn auga, o tik
palei žemę draikos kaip išbraidžiotos viksvos, kur boluoja amžini sniegai ir
mėlynuoja nuo amžių pradžios ledynai, kur juodi debesys pakalnėmis slanko… // –
Negali būti tokios žemės, kaip tu sakai. Kaipgi ten žmonės gyventų, lauką artų,
avižas sėtų? Jeigu jau ir būtų tokia žemė, tai ten žmonės turėtų būti pikti kaip
vanagai. Kur jie dainų išmoktų? // Nepatikėjo jauni pjovėjai, kad yra pasauly
šalių, kurios mūsų dangaus aukštybių siekia. // Mano kelionės draugas, chemijos
profesorius, visuomet susiraukęs ir piktas, organiniai „jokios poezijos
nepakeldavo“. Aukštoj Kaukazo ledynų viršūnėj pasakojo: // – Kalnai – tai kaip
žmogaus dūšia: čia neapčiuopiama aukštybė, čia neaprėpiama bedugnė. Juo arčiau
prisiglaudi, juo giliau įsižvelgi – tarytum kas kartą kažkokią gražybės ir kilnumo
paslaptį atidengi. Taip pat ir žmogaus dūšioje… Viena ir ta pati Žemė Motina – ir
tiek daug pasaulių!“Dievų takais (Klaipėda:
Rytas, 1923). [,] nežinau kiek,
bet maždaug 100–150–200 dol., ilgas eiles „Gairėms“14Gairės, Kaunas, 1923, Nr. 2, p. 59–61; Balys Sruoga, „Alpių vėjais“, in:
Gairės, Kaunas, 1923, Nr. 3, p. 127–130; Novalis,
„Himnai nakčiai“ [I. Kas gyvasai, II. Nejaugi rytas turi grįžti visuomet?, III.
Kartą, kai aš karčias ašaras liejau…, V. Plačiai paplitusią, VI. Į glėbį požemio
giliau], vertė Balys Sruoga [Miunchenas, 1923-12-31], in: Gairės, Kaunas, 1924, Nr. 2, p. 75–89.[.]), keletą straipsnių „Skaitymams“15Glūdi liūdi ir kitos lyrikos eilės“, in: Skaitymai, Kaunas, 1923, kn. 21, p. 69–81; B. Sirakuzinas [Balys Sruoga],
„Aklasmatė „Magaryčios“ [Juozo Pronskaus knygos recenzija]“, in: Skaitymai, Kaunas, 1923, kn. 21, p. 82–89; Balys Sruoga, „Keletas minčių
Jurgio Savickio „Šventadienio sonetus“ paskaičius“, in: Skaitymai, Kaunas, kn. 23, 1923, p. 150–174.VUB RS, f. 141, b. 1248, l. 4). 1923 m. pasibaigus vasaros
semestrui, dar buvo vilčių mokslus Vokietijoje tęsti: „dar tikėjomės, kad ir
infliacijai pasibaigus galėsim verstis, todėl aš buvau padavus prašymus į keletą
universitetų provincijoje, kur būtų pigesnis pragyvenimas, bet niekur nepriėmė.
Leido studijuoti Vokietijoje tik tiems, kurie jau pasivarę moksle. Stipendininkai
gavo pakeltas stipendijas, galėjo vykti kitur, o aš nebegalėjau“ (Vandos
Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, Čikaga, 1979-07-18, [pasirašytas
mašinraštis], in: Ibid., l. 2r). Vanda Daugirdaitė studijas
Berlyne nutraukė nuo 1923 m. rudens semestro, „nes visus lietuvius studentus,
neturėjusius daugiau kaip 4 semestrus, vokiečiai išmetė iš universitetų dėl įvykių
Klaipėdoje“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, Čikaga, 1978-08-10,
[pasirašytas mašinraštis], in: Ibid., l. 5r). 1923-01-15
Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Vokietijos valdžia, kuri anksčiau valdė
šią teritoriją, dėl tikslios informacijos stokos iš Vokietijos universitetų
pradėjo šalinti kitataučius – prancūzus, belgus ir lietuvius (iš Berlyno
universiteto, išklausę po tris semestrus, turėjo pasitraukti Vandos Daugirdaitės
ir Balio Sruogos brolis Kazimieras Sruoga): vyko „generalinis valymas lietuvių
studentų iš Berlyno universiteto, […] privačiai duodant suprasti, kad tai iš
„patriotizmo“ daroma“ (Aklasnebematė [Balys Sruoga], „Laiškas iš Berlyno“, in: Naujienos, Čikaga, 1923-07-11, Nr. 162, p. 4).
O aš labai norėčiau pasimatyt ir pasikalbėt. Ir kažkaip
aš jau apsipratau su ta mintimi, kad šeštadienį susitiksim – ir aš laukiu tos
dienos. Atvažiuok, Vanduk! Aš manau[,] geriausia būtų
Saalfelde17LLTI TS). 45 važiuoju į
Saalfeldą. Jeigu tu jau jokiu būdu negalėtum atvažiuoti, tuomet telegrafuok. Bet aš
labai labai norėčiau. Juk pereitą kartą mums taip ir neteko pasikalbėti! Būdama
Berlyne – ne kažkiek tesuekonominsi, o mes daug svarbių dalykų aptarsim.
Laukiu tavęs [,] Vandukai,
labai labai!
Atvažiuok, Vandukėli!
Bučiuoju [.]