Aš jau naujame bute!1 Naujas Balio Sruogos
adresas: München, Kunigunden str. 23 rašau – tai laike
neišpasakytai nuobodaus seminaro (filosofijos)
Vakar buvom išvažiavę į Ammersee3 Ammersee
– ežeras Vokietijos pietuose, Bavarijoje, netoli Miuncheno.. Tokia
vėjuota diena. Ir ežero vilnys tokios didelės. Beveik kaip marėse – Palangoj,
kai esti „мëртвая зыбь“4
Šiandie gavau tavo atvirutę6 Vanda
Daugirdaitė atvirlaiškyje, Baliui Sruogai išsiųstame prieš pat jam išsikeliant
į naują butą, aprašė savijautą po per Sekmines įvykusios išvykos į Tiuringiją
(Saalfeld): „Tu jau keliesi į naują butą? // Turbūt aš esu laimingiausias
pasauly žmogus! Baliuk! Kokia ši vasara del manęs laiminga! Kalnai, pievos – Tu
toks mano, toks geras – iš tėvo toks netikėtai geras laiškas, maniau, kad tai
jau galas džiaugsmo. O vakar dar iš tavęs toks mielas laiškas, o šiandie dar
„Lietuva“ skelbia, kad mano straipsnis atspausdintas! Baliuk, aš tave noriu
stipriai pabučiuoti – Baliuk, tu mane priglausk ir pabučiuok! Aš tokia
jaučiuosi laiminga. Tu mano! – Atstovybei reikalą atlikau, litus įteikiau
Anisui, kurs Urbšį pavaduoja ir kurs man matant pridėjo pinigus prie bylos.
Apie Lerberghą dar daugiau nesužinojau. Vakar iki 1 val. naktį sėdėjo pas mane
Viktoras [Gailius]. Keisti mūsų santykiai, bet jo neramumas jau nedrumsčia mano
laimės. Atvirutę palik, neišmesk. Dar bučiuoju. Vanda“ (Vandos Daugirdaitės
atvirlaiškis Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1923-06-29, in: ir
mintys kažkaip pinas. Negaliu susitvarkyti, susikaupti.
Turbūt iki atostogų jau mokinties negalėsiu – po
galvas sukas Saalfeldas, kalnai, miškai, ežerai, pašėlusi laisvė ir pilnybė! Mano
profesorius šit dabar pasakoja kažkokias mandrybes apie teisę ir teisybę, o aš visa
dūšia visai kitam pasauly gyvenu. Pievos, laukai, kalnai, ežerai[…]
Taip ir išeis, kad iš filosofijos seminaro darbą
nusuksiu!
O tave bučiuoju [,] Vanduk[,] labai labai –
Pirmadienis [.]