Mažą mažutę tau dovaną dovanėlę dovanoti norėčiau.
Ilgas aš savo gyvenimo dienas maniau, kad visas mano
gyvenimas yra tiktai vidunakčiui dovana, dovana vidunakčiui pakeleivinga. Ir dainavau
aš tuomet vidunaktį, ir dieną liūdėdamas laukiau ateinant vidunaktį, kad atsiskyrus
nuo pasaulio, atsiskyrus nuo žmonių[,] tik prie žemės
motinos tyliai prisiglaudus paraudoti – atiduoti žemei ir vidunakčiui, ką iš
jų pasiėmęs turėjau.
Vidunakčiui dovana pakeleivinga! Ir nebuvo manyje nė
džiaugsmo, nė dainos, nė linksmybės, nė pavilgo. Tuomet gyvenimas mano buvo
ištrėmimas ir merdėjimas. Ir dabar apsižvalgau aplinkui į pasaulį, ir palyginu senąjį
begalinį skausmą ir dabarties susikaupimą. Ir jeigu dabar kartais begalinė gėla
slegia sielą, dabar aš nebeieškau vidunakčio, dabar aš nenoriu kokiuo nors išvidiniu
daiktu mažinti gėlą: man tuomet rodos, kad visas gyvenimas mūsų yra begalinis
kalėjimas žiauriausias ir kad kiekvienas susikaupimas savęsp yra mažutėlis
išsivadavimo atdūsis.
Ir todel aš ateidamas int sielą Tavo klausiu – ar
esi? Ar esi kaip žydėjimas, kuris keliasi menkas iš požemio, išskečia svaiginamus
žiedus ir jaunybės kvapu girdo apsistojusius ir pakilusius – ar esi?
Ar esi savo sieloje – kaip balandžio saulės
šypsena – kuri pažvelgia ir sniego pusnis sudildo, ir veidą, ir krūtinę
sudilgina, ir pirmažiedžius pražydina, ir jaunybę spinduliais nugirdo?
Ar esi – ar girdi mane?
Aš nežinau, ar sulauksiu pavasario, tik aš baisiai noriu
dar kartą sulaukti. Dar kartą balandžio saulėj pasijuokti, dar nors kartą laisvai su
gėlikėmis paalsuoti, dar nors kartą lauke, žalioj pievoj po auksines saulėtas
purienas padainuoti.
Ir aš norėčiau – be galo – kad aš
alsuodamas saule ir dainuodamas žiedų žydėjimą Tau padėčiau išsivaduoti iš žemės
nelaisvės, kad galėčiau padėti tau pasikelti į mėlynas aukštybes, kad tu nenorėtum,
kad tu daugiau nebegalėtum pasakyti – dabar gera – o toliau –
kas? – Tuščia!
Būkie laiminga –
Vėlei ir vėlei
Tyliai kartoju –
Būkie laiminga…
Noriu be galo
Būti – gyventi [,]
Nors ir labai labai laukiau – tačiau nesulaukiau
tavęs šiandie. Norėjau pažvelgti vieną kartą akysna – giliai, kad tu
sudrebėtum iki skausmui – norėjau tau mažytę dovanėlę dovanoti[.]
Nesulaukiau. O aš turbūt dar daug daug galvosiu.
Ar Tu atsiminsi mane šį vakarą – šią naktį?
Ar tu pabūsi su manimi šią naktį – bent
valandėlę?
Tiek to… O aš Tavęs laukiau – be galo.
Nors aš dar daug laiko turiu.
Labanaktis [,] Sesule!