Kokia begalinė gėla! Velkuos kaip alkanas vilkas[,] vidunaktį tyruos išguitas[,]
ir žinau, kad nesugrįšiu, ir žinau, kad sugrįžti man kelio nėra, ir žinau, kad mano
lemtis kaip beržo[,] rudens lauke apleisto… Užeis rudens
vėjas[,] suglamžys sitrybę, užeis rudens vėtra, nulaužys
šaką, o aš stovėsiu ir žiūrėsiu į žemę!..
Eikie, eikie [,] begaline gėla!
Tu tik vienintelė mane užuomaršoj teatlankai, tu tik
vienintelė mano godas lydi, tu tik vienintelė mano ištrėmimą palaiminsi!..
Aš atidaviau tau savo širdį, aš atiduosiu savo gyvenimą
tau…
– – – – – –
–