Jau trys savaitės kaip nuo tavęs nė žodelio. Trys
savaitės! Kas dieną virpančia širdžia laukiu pašto. Tuščia – ne man, ne man…
Gal vėlei kaip Palangoj gausiu iš karto iš tavęs kelius laiškus, bet šiandie nėra,
bet šiandie aš toks vienas, apleistas…
Šiandie mano urvas toks apleistas, toks baisus, o aš
jame vienas – karalius ir beprotis.
Glūdžiu apsikniaubęs ir ašarodamas[,] be galo, be pradžios kartoju – numylėta – numylėta!
Ką aš padarysiu, kad man taip baisiai ilgu! Kažkur užu
sienos girdis kažkokia liūdna, baisi, vargana daina, už lango rudens saulės
paskutiniai spinduliai geltonose medžių viršūnėse išsiskiedžia – o aš toks
vienas, ir niekas, niekas neatlankys manęs!
Glūdžiu apsikniaubęs ir be galo, be krašto kartoju tą
patį [–] numylėta, numylėta!
Ir ką aš padarysiu, kad man taip pašėlusiai ilgu
Tavęs!
Suskaičiau mano valandas, suskaičiau mano mintis,
atlankiau šventavietes, kur mes kartu gyvenom, ir dabar aš toks vienas, ir širdy
kažkokia nežemiška jėga klykia ir gelia – numylėta – numylėta!
Ir niekas daugiau nebeatlankys manęs!
Suskaičiau, kaip mintys sopėdamos skrenda, suskaičiau[,] kaip širdis vis giliau ir giliau į neišbrendamą skausmą
pasineria ir kaip ilgėjimos varpas kažkur beprotišką giesmę gieda, ir kaip žiedas[,] pakastas rudens šalnos[,]
miršta iš lėto – kaip minutės skamba skrisdamos, ir vėl susikaupiu
apsi[k]niaubęs ir jau žodžių nebetariu, tik kažkaip išbalusios lūpos virpa be
prasmės, o krūtinėj kažkas skaudžia ir skambina – numylėta –
numylėta.
Tebūtų daugiau visas mano gyvenimas vien tyrai ir
monai, by tik aš dar kartą galėčiau garsiai visam pasauliui suklikti –
numylėta – numylėta!
Tebūsiu šventvagis, tebūsiu mirties regėjimo šešėlis,
tebūsiu viena ištremties aimana – by tik dar kartą visam pasauliui sušukti
– numylėta, numylėta!
Ir jeigu aš mano širdy vieną tą žodį tekartoju, tai mano
širdis karštesnės maldos niekuomet nėra žinojusi. Ir jeigu ši malda mano į tyrų
vėtros aimaną panaši, tai niekuomet aš nesu taip troškęs išklausytas būti.
Numylėta – numylėta!
Tebūnie palaimintas per amžius amžinuosius tas šventas
žodis ir ta malda, kurioj jis gimė! Tūkstančius tūkstančius kartų tebūna palaiminta
toji, kuri tą maldą sukūrė, kuri dūšią užbūrė, kuri yra karaliūnaičių karaliūnaitė ir
svajonių žvaigždė, kuri tą šventą vardą nešioja[,] –
numylėta – numylėta!
– – – – – –
– – – –
Iš kur man žinoti [,] ar esi
jau gavusi mano laiškus, tik nuo Tavęs aš nieko dar nesu turėjęs. Tik dar skaudžiau,
Tadas1
– – – – – –
– –
Del mano kelionės2 „Kaip „Lietuvos“
bendradarbis, B. Sruoga 1920 m. pavasarį per Lietuvių meno kūrėjų draugiją
išsirūpino vienkartinę 6000 auksinų (arba 252,25 dolerio) pašalpą, tačiau
būsimomis studijomis rimčiau ir konkrečiau pradėjo rūpintis, atrodo, tik 1921
m. vasarą. Tų metų rugpjūčio mėn. Vokietijos valstybės atstovui Lietuvoje jis
[Balys Sruoga] padavė prašymą su visais dokumentais, kad leistų jam stoti į
Miuncheno universitetą ir ten „toliau specializuotis literatūros ir meno
istorijos moksle“ (plačiau žr. in: Algis Samulionis,
nieko nedariau – vis laukiau iš tavęs gando. Ir vokiečių jokio atsakymo dar
niekas neturi. Sako
Dabar vakaras. Tuoj nešiu laišką į paštą. Pabučiuosiu,
palydėsiu – o ką aš paskui darysiu? Eisiu turbūt kur nors į laukus, į
pakalnes, atlankysiu šventavietes – Tau padūmosiu, paraudosiu… Tu atleisk man,
bet ką gi aš padarysiu, kad aš taip be galo Tavęs pasiilgau! Kartočiau, rodos, tai
tūkstančius kartų ir niekuomet negalėčiau pasakyti viso, kas mano sieloj dedas.
Vandukai, mano mažutėlis [,]
– ar tu girdi mane? Ar Tu neužmiršai, kad aš esu Tavo ir kad aš
baisiai Tave myliu? Vanduk, Vanduk!
Tebūnie lengva tau ir gera, ir rytą saulė tegu meiliai
tau į akis pažvelgia, kad tu pabustum ir mano būtum – mane liūdną
atsimintum.
Labanaktis [,] Vanduk[,] – aš Tau šiąnakt dar daug dūmosiu!
Bučiuoju tave stipriai, stipriai.
Labanaktis – labanaktis [,] numylėta Tu mano! Bal