Baisiai klaiku. Apsistojau viešbuty4[.] Nebetoli
vakaras, temsta[,] o aš sėdžiu kambary vienas ir taip noris
verkti. Tu žadėjai būti gera – Tu būk gera, nes kitaip man bus baisiai bloga.
Kitaip aš nežinau, ką aš pasidarysiu. Man taip verkti noris. Vanduk, neapleisk manęs
– aš toks vienas esu5Lietuvos
redakcijos narių, be Sruogos, išvažiavo studijuoti į Vokietiją F[austas] Kirša ir
V[anda] Daugirdaitė. Kartu vyko Vera Bakšytė (vėliau Karvelienė), H[alina]
Kairiūkštytė-Jacynienė, J[uozas] Pajaujis ir K[azys] Sruoga. Tą kelionę B. S.
aprašė humoristiniame feljetone[…]“ [Dzidorius, Baltro sūnus, Akėčkuolis,
„Mūsiškiai užsieny“, in: Lietuva, Kaunas, 1921-12-25, Nr.
290, p. 5–6] (Vanda Sruogienė, Balys Sruoga mūsų
atsiminimuose, parengė Vanda Sruogienė, Chicago: Mykolo Morkūno spaustuvė,
1974, p. 519). „Po linksmos ir nuotaikingos kelionės, kurią su humoru aprašė
laikraščiuose, pirmosios dienos naujoje vietoje B. Sruogai vis dėlto buvo sunkios
ir nejaukios. Iš karto užgriuvo buitiniai rūpesčiai ir biurokratiniai formalumai –
registracija policijoje, dokumentų tvarkymas universitete, kambario ieškojimas, o
vokiškai susigaudė labai menkai, nors prieš metus vienoje iš anketų ir buvo
įrašęs, jog šią kalbą moka pusėtinai. Neturėjo ir kas pagelbsti – artimiausi
draugai išsisklaidė kituose Vokietijos miestuose: V. Daugirdaitė ir F. Kirša liko
Berlyne, A. Rimka – Frankfurte prie Maino, J. Čiurlionytė jau visi metai studijavo
Leipcige. Kaip prieš septynerius metus Petrograde, B. Sruoga vėl pasijuto
vienišas, visiems svetiumas ir nereikalingas. Čia dar užėjo ankstyvi šalčiai, o
Brambergerio viešbučio kambarys, kuriame apsistojo, buvo nekūrenamas. Neturėdamas
kur dėtis, B. Sruoga stengėsi įlįsti į kokią biblioteką, muziejų, vakare – į
teatrą“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga,
1986, p. 116).
„Atvykę į Berlyną [1921-11-01] turėjom su Baliu skirtis, aš jį
paklausiau – ar tai mūsų draugystės galas? Jis tik giliai į akis pažiūrėjo ir
pasakė, kaip tai aš nesuprantu, kad jis [kelionės metu Vandą Daugirdaitę ignoravo,
flirtavo su kitomis keleivėmis] nenorėjo mūsų jausmų profanuoti… Aš likau Berlyne
su draugėmis, pradėjau lankyti universitetą ir kasdien gaudavau iš Balio graudžius
laiškus – Miunchenas pradžioje jį slėgė, jautėsi vienišas“ (Vandos Sruogienės
laiškas Algiui Samulioniui, iš Kanados – į Vilnių, 1981-06-27, l. 9r); „tokio
stiliaus laiškus gaudavau tada kone kasdien. B. S. buvo labai pastovus savo
jausmuose, o tai buvo pačios jaunystės įkarštyje, išsiskyrimo ilgesy. Rodos, esu
Jums kadaise rašiusi, kad pirmąjį pusmetį išvykus studijuoti Vokietijon, Balys
ypač jautėsi vienas ir nelaimingas. Išsiskyrimas abiem buvo skaudus“ (Ibid., l. 1r, 2r).
„Į V[akarų] Europą mokytis važiavo
daug jaunimo. Ir mes panorėjom. Pasirinkom Vokietiją, nes ten infliacijos metu
atrodė pigiausiai. Miunchenas vyrą viliojo kaip menininkų, teatrų miestas. Jis jį
labai mylėjo, žavėjosi jo architektūra (tikrai, tai retas miestas, kuriame kažkaip
išskirti rajonai – čia gotika, čia renesansas, čia barokas ar net viena aikštė –
klasicizmas). Žavėjosi muziejais, kuriuos dažnai lankė, ir rimtai studijavo meną
pas garsųjį prof. [Henrichą] Wölffliną. Anglų parką labai mėgo, ne vieną naktį ten
pravaikščiojo gal po kokio Franciskaner, Hofbräuhaus alaus… Aš važiavau į Berlyną,
nes ten jau mokėsi mano draugės – Aldona Čarneckaitė-Birutienė, Ona Kerpauskaitė,
Sofija Lukauskaitė, Viktorija Gravrogkaitė, mano pusseserė [Sofija] Laucevičiūtė
ir kt. Nutarėm kuriam laikui išsiskirti, tuo patikrinti savo jausmų pastovumą ir
būti atskirai, kad vienas kitam netrukdytume mokslo…“ (Vandos Sruogienės laiškas
Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1978-10-10, [pasirašytas mašinraštis],
l. 3r).