Vakar ir šiandie nuo tavęs nieko. O man taip ilgu!
Kažkaip į mane vėl grįžta nerimastis ir ūkana. Vėlei
žiūriu į bokštą, į granitą ir skęstu ūkanoj. Ruduo – toks ūkanotas! Ir rodos
man, kad ir mano dūšia – tik ūkana, kuri saulei pasirodžius ar aukštybėn
pasikels, ar žemėn nukris.
Kažkokių mėlynų taškų ir baltų linijų debesys sukas ir
supas, ir kai aš atsimenu, kad aš stoviu rudens sode prisiglaudęs prie medžio
– noris klykti be galo. Ar tai yra Ilgėjimos?
Aš nežinau, tik dūšioj kažkas skaudžiai verkia.
Aš nežinau. Tik mėlynų taškų debesys siaučia, supas…