Dėku už liūdymą, kurį [,] kaipo
visai tinkamą[,] pasilieku, bet laišką, kaipo visai
netinkamą, grąžinu.
Ir netinkamą šit dėl ko: kad Tu galėtum man išduoti tokį
liūdymą, man rodės, esą reikalinga tam tikro pamato, kitaip sakant[,] prošenijos. O tokią prošeniją, man rodės, galiu rašyti
ne Urbšiui, o tiktai konsului. Juk liūdymas yra įregistruotas – turbūt ir mano
prošenija yra gaunamų raštų tarpe registruota. Tai buvo ne gromata, kaip tu sakai,
bet prošenija, ir prošenija ne Urbšiui, o tam tikrai valdžios personai. Bet iš tavo
gromatos man aiškėja paškudnesnis dalykas. Aš buvau parašęs tau ir privatinį
laiškelį, kurį[,] mano nuomone, įdėjau kartu prie
prošenijos. Bet matyti[,] tu jo negavai. Tai[,] matyt[,] tą laiškelį aš būsiu
įgrūdęs į kokį kitą konvertą, kurių tuokart išsiunčiau penketą. Biškį nepatogu išeis,
jei tas laiškelis bus į Ameriką nukeliavęs. Mat aš tą dieną baisiai draskiaus
– reikėjo „revoliucija“ padėt kelt. O vakar universitete studentai posėdžiavo
kur kas gražiau ir smarkiau negu Maskvoj per revoliuciją,1[,] be to[,] dar universitetas uždaryta neaprėžtam laikui. O mes
lakstom po miestą – studiozai – ir pletkuojam vis apie politiką.3
Ir iš viso košė išeina.
O Tave už straipsnį, kur Ramųjį Arimantą5Naujienose, Lietuvos žiniose bei Santaroje.
1923 m. buvo
parašęs apie gyvenimą Lietuvoje kritinį straipsnį, kuris atskiromis dalimis
spausdintas keliuose laikraščio Lietuvos žinios numeriuose
(žr. Ramusis Arimantas, „Kur einama?“, in: Lietuvos žinios,
1923-08-23, Nr. 185, p. 3; 1923-08-24, Nr. 186, p. 1–2; 1923-09-02, Nr. 194, p.
2). Straipsnyje Juozas Jonas Hertmantavičius pateikė į Lietuvą iš Amerikos
atvykusių pasisvečiuoti tautiečių amerikiečių pastabų dėl įžvelgtų neigiamų
dalykų, dėl kurių lietuviai emigrantai negali grįžti gyventi į tėvynę. Juozas
Jonas Hertmantavičius išvardijo 26 „pagrindines nuodėmes“: „1) Chamizmas; 2) Kyšių
ėmimas; 3) Netobulumas viešų įstaigų; 4) Tinginystė; 5) Plėšimas nepakeliamų
mokesčių; 6) Favoritizmas; 7) Ištvirkimas; 8) Trukdymas visokių sumanymų; 9) Stoka
valstybinio susipratimo; 10) Stoka iniciatyvos prekyboje ir pramonėje; 11)
Banditizmas; 12) Stoka būdų susisiekimo; 13) Partviškumas; 14) Godumas; 15) Stoka
kredito ir pinigų; 16) Palinkimas spekuliacijon; 17) Žiaurumas; 18) Netolerancija;
19) Žmonių tamsumas; 20) Kunigų įtaka; 21) Stoka bendros minties viešame gyvenime;
22) Stoka pažangumo; 23) Kliudymas visokių pradėjimų; 24) Girtuoklystė; 25)
„Ūžimai“; 26) Saumylystė, Etc. Etc. Etc…“ (žr. in: Lietuvos
žinios, 1923-08-24, Nr. 186, p. 1; 3).Lietuvos žinios, 1923-10-27, Nr. 241 , p. 1–3). Juozas
Urbšys sutiko, kad yra sunkumų Lietuvos vidaus gyvenime, užsienio politikoje.
Iškėlė svarbiausius – darnios vienybės, tautinio sąmoningumo – principus, kuriais
remiantis viskas ištaisoma. Teigė, kad Lietuvos vaikai yra visi – ir Lietuvoje, ir
užsienyje gyvenantys, „organiniai kūnu ir siela tai tautai priklausą“, todėl visų
bendra pareiga – dirbti Lietuvai dėl jos gerovės: „Ateik pats ir prakaitą, o
kartkartėmis ir kraują liedamas, dirbk ir kas blogo taisyk[…]“.
Ir gaila tiktai, kad tu tingi daugiau rašyti.