Prieš kelias valandas pasiunčiau tau laišką –
kiek nervingą – atleisk1
Ne[gerai, ka]d nepasamdei. Visa savaitė laukiau iš tavęs laiškų ar šiaip
žinių (telefonas su Kaunu sugedo), bet gavau vos vakar, penktadienį. Vakar
pasiunčiau tau telegramą į Kauną, kad būtinai pasamdytum Ukmergės plente. Baisiai
gaila, kad nepasamdei. Geresnio vis tiek niekur negausi, o su užmokesniu vis tik
būtum kaip nors išsivertę. Aš netikiu, kad iš to buto, apie kurį Tadas kalba, kad
kas nors išeitų. Dabar tau išvažiavus – ir jį gali pasamdyti, ir vėl nieko nebus.
O paskui nuvažiavus į Kauną vėlei bėgioti ir ieškot – baisiai negerai. Jei aš
neturėsiu dviejų liuosų savaičių pasirengti – aš negaliu pradėti darbo nei
universitete, nei kur kitur. Tuomet bus tik vienintėlis išėjimas – važiuoti į
viešbutį. Ar ten bus pigiau, ar patogiau? Baisiai gaila, kad anksčiau iš tavęs
negavau jokios žinios ir nežinojau, kur tu apsistojai. Ir dabar nežinau, kaip tu
Kaune su Sutkum susikalbėjai. Man rodos, kiekvienas jų turi savo darbą, ir sunku
laukti, kad taip uoliai bėgiotų ir ieškotų. Baisiai gaila, kad tu nepasamdei! Aš
nieko prieš tai neturiu, kad būtų pasamdytas ties Paroda. Gal kiek iš pradžios ir
drėgnas būtų, bet vis geriau negu, negu drėgnas viešbučio kambarys.
Sutkui
tuojau parašysiu, jeigu vienas iš tų butų dar yra, kad pasamdytų. Būtų gerai, kad
tu tuojau nuvažiuotum ir pasamdytum. Taip man įkyrėjo visi tie rūpesčiai, kad
būtinai greičiau jie reikėtų baigti. Paskola Kaune bus galima gauti – kaip nors
paskui išsimokėsiu, jei bus kampas, kur dirbti. Bet jei kampo nebus – kur viešbuty
galėsiu dirbti. Jeigu būtų butų – ir taip Kaune, kol susit[varkysim], daug laiko
niekais nueis, o dar jei re[iks iešk]ot – tai visai kvailas reikalas.
Jeigu
gali – važiuok tuojau į Kauną ir pasamdyk.
Aš tavęs labai, labai prašyčiau.
Jei nebus mūsų Kaune, aš netikiu, kad kas surastų ar pasamdytų. Kombinacija su
Sutku ir Tadu – legenda – ne savo kailis, ras priežasčių pasiteisinti.
Nejaugi Tau Puida neužmokėjo pinigų?
Pridedu jam laišką. Manau, kad jis
turėtų išmokėti.
Man labai nesmagu, kad aš tave varginu, bet aš pats šiuo
tarpu negaliu išvažiuoti.
Juo arčiau į rudenį, juo blogiau su butais.
Aš
visai nežinau, ką aš dabar galėčiau parašyti Sutkui – jei bent tai, kad paimtų
pirmą pasitaikiusį. – –
Ką aš daugiau galiu pasakyti!
Jei gali važiuoti
– tai tuojau nuvažiuok į Kauną ir pasamdyk Ukmergės plente ar ties Paroda – vis viena, by tik būtų.
Paskolą kur nors gausiu.
Parašysiu Sutkui, kad vieną iš tų butų pasamdytų – geriau Ukmergės plente, o ne
ties Paroda, o tu nuvažiavus formalumus atliksi. Tik važiuok tuojau.
Labų
dienų namiškiam Būgiuose.
Aš labai laukiu Tavęs atvažiuojant.
Jei gali,
niekur ilgai nesėdėk – man baisiai liūdna. Šeštadienis.
Balys“ (Balio Sruogos laiškas Vandai
Daugirdaitei-Sruogienei, iš Klaipėdos – į Būgius, 1924-08-30, in: LLTI BR, f. 53, b. 522, l. 1r–v).
Dabar parašiau laišką Sutkui2 Antanas
Sutkus (1892–1968) – pedagogas, teatro teoretikas, satyros teatro ir
Aš taip laukiau žinių iš tavęs, taip laukiau
atvažiuojant, o čia gavau laišką3
Šiandie buvo Jadzė4 Jadvyga Čiurlionytė
(1898–1992) – etnomuzikologė, Balio Sruogos ir Vandos Daugirdaitės-Sruogienės
bičiulė. 1923–1925 m. Juliaus Sterno konservatorijos studentė Berlyne.
pas mane. Žada pirmadienį atvažiuoti – gal ilgesnį laiką pasilikt?
Prašė, kad aš tau praneščiau, kad ji atvažiuoja. Bet kaip bus su butu?5
Bučiuoju tau ir laukiu [,]
labai labai laukiu
Šeštadienis[.]