Geras Tumai, / Labai apsidžiaugiau Tamistos laišku.
Geras Tumai1Juozas Tumas-Vaižgantas
(1869–1933) – kunigas, rašytojas. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė
lietuvių literatūros istoriją, 1924 m. jam suteiktas docento vardas.
„B. Sruoga labai gerbė Vaižgantą, žavėjosi jo talentu ir apgailestavo,
kad jo plačiau neišvystė. Nors kartais karštai kanauninkui apibarant, jų
santykiai buvo šilti ir nuoširdūs“ (Vanda Sruogienė, „Balys Sruoga ir kun.
Juozas Tumas-Vaižgantas“, in: Balys Sruoga mūsų
atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996,
p. 128).,
Labai apsidžiaugiau Tamistos laišku2„Kaune, 1924 m. bal. 8 d.
Būsimasis Kolega!
Hum. Mokslų
Fakultetas neabejoja sulauksiąs Tamstos rudens semestrui docentauti. Būsime
kolegos, nes ir mane žada pakelti docentu. Iki šiol ėjau jo pareigas ir tuo
galėčiau tenkintis ir toliau. Mano pretenzijos būti mokslo vyru minimalės, o
juodąjį darbą padirbu. Dėl ko buvau užsigavęs Tamstos priekaištu – „Gairių“ N
5, kam mane padarę „profesorium“, Girą studentu, o ne priešingai. Atsilojojęs
„Lietuvoje“, tą dalyką užmiršau: negiliai gi to užsigavimo ir būta! Ir
santykiai, tikiuosi, bus normalūs, jei panorėsi.
Pirmai pradžiai patarnauk
man, būdamas Klaipėdoje. Fotografas Kaušas (Barbierstrasse) esąs kitą kartą
fotografavęs „Birutininkų“ grupę: J. A. Vištelį, Jankų ir K. Kaip tik aš ieškau
tikrojo Vištelio atvaizdo, nes Šliūpo duotasis Mauderodės profanų cinkografu
buvo radikaliai pagadintas. Reiktų ši grupė nukopijuoti. Ji ir visa turi
istorinės reikšmės. Mano ar „Krivulės“ lėšomis.
Už tai aš rengiaus, kaip
to reikalauja Sruogų tradicija, dar vieną Sruogą, Tamstą, sutuokti moterystėn
Vytauto bažnyčioje. Bet kažkas paleido gandą – būk T. jau esąs civiliškai
susituokęs, tai kitur bažnytiškai. P. Šiaulys man nieko tikra nepasakė. O aš,
žinomas klerikalas, visai nenorėčiau, kad bent vienas Sruoga būtų išsprūdęs iš
mano rankų. Tokį įsakymą esu gavęs ir iš T. tėvų per anąsias sutuoktuves. Mano
rejestravimas į katalikų knygas, pats žinai, ne taip jau įkyrus net
laisvamaniams. Ir disonansų nebūtų.
Jei paskalos buvo neteisingos, labai
atsiprašau. Kitam nebūčiau taip rašęs. Nepalaikyk tad kišimusi į ne savo
dalyką.
Sveikinu abudu.
Kun. Juozas Tumas“
(Juozo Tumo
laiškas Baliui Sruogai, iš Kauno – į Klaipėdą, 1924-04-08, in: LLTI BR, f. 53, b. 886, l. 1r–v).
Straipsnyje,
išspausdintame žurnale Gairės, pasirašytame
slapyvardžiu, išdėstytos kritinės mintys apie aušrininkams priklausiusį poetą,
vertėją Stanislovą Dagilį (1843–1915), jo originalią poeziją ir vertimus, ypač
Adomo Mickevičiaus Konradą Valenrodą. Straipsnyje
teigta, kad 1923 m. Biržuose Stanislovui Dagiliui pastatytas paminklas ne dėl
literatūrinių nuopelnų, o dėl giminystės ryšių (Martyno Yčo dėdė).
Rašinio
įvade kelta problema dėl kultūrinių vertybių, kurių visuomenė ir net
profesionalai nesugeba objektyviai įvertinti: „Pas mus daug kas atpenč dedasi.
Todėl tegu nesistebi skaitytojas, radęs šį kartą „Gairėse“ feljetoną. Kaipgi
kitaip pavadinčiau šį savo rašinį? Vaižgantai eina pas mus į kritikus ir
literatūros profesorius, Radzikauskai – į studentus. Čiurlionių-Kudirkų kapai
usnimis apžėlę: o Stanislovui Dagiliui statomas paminklas“ (L. Straigis
[Vytautas Bičiūnas, ] „Paminklai dėdėms“, in: Gairės,
Kaunas, 1923, Nr. 5, p. 311–313).
Feljetonas Gairėms parašytas, prieštaraujant Vaižgantui, pagerbusiam poetą jo 80
metų sukakčiai paminėti skirtame straipsnyje, kur aptariami laureato poezijos
ir vertimų nuopelnai lietuvių literatūrai (Vaižgantas, „Stanislovas Dagilis“,
in: Atspindžiai, Kaunas, 1923-02, Nr. 2, p.
25–29).. Ir truputį nuliūdau, kad apie mane esi vis tik blogos
nuomonės, tik ne todėl, dėl ko manai.
Paskaičius „Gairių“3Gairės – meno ir literatūros žurnalas, leistas Kaune 1923–1924 m.
Redaktorius – Kazys Puida. No 5 minimą chamizmą ir man nejauku pasidarė. Tiktai[,] tikėk manim, kad aš su tuo reikalu nieko bendro neturiu
– to dalyko aš nerašiau, kaip ir abelnai iki šiol „Gairėse“ mano jokio
straipsnelio dar nebuvo spausdinta. Man kiek nesmagu, kad tokiuose dalykuose mane
įtari. Ir kai skaičiau „Lietuvoj“4Lietuva
– dienraštis, ėjęs 1919–1928 m. 1923–1925 m. redagavo Kazimieras Jokantas.
„atsilojojimą“ – man ir į galvą neatėjo, kad tie dalykai galėtų būti mano
adresu taikomi. Juk pats žinai, „Gairių“ kompanijoj yra žmonių[,] visur esančių ir visa žinančių, kuriems chamizmo toli ieškot netenka.
Jei atsiimi savo įtarimą – užmirškime.
Dėl fotografijos5Spėtina, kad Juozas
Tumas prašo paieškoti „Birutės“ draugijos narių fotografijos, padarytos
Klaipėdos fotografo V. Kaušinio. – paieškosiu, bet tik po
sekmadieniui.
Pagaliau trečias dalykas – tai čia irgi
nepataikei: esu jau įrašytas bažnyčios knygose su visais palaiminimais ir t[.] t.61924 m. kovo 22 d. Viekšniuose
Balys Sruoga vedė Vandą Daugirdaitę.
„Ruošdamiesi vedyboms, tarėmės, kur
apeigas atlikti. Norėjome, kad sutuoktų Tumas be jokių iškilmių. Bet mano tėvas
prašė, kad nors kuklios vestuvės įvyktų Bugiuose. Tad mus sutuokė Viekšnių
klebonas J. Novickis. Po to apsigyvenome Klaipėdoje.
Netrukus Balys gauna
laišką iš Tumo, žaibais ir perkūnais svaidantį. Kaip tau ne gėda, Sruoga, gyveni
be šliūbo, juk žinai, kad aš mielai judu palaiminčiau, – taip maždaug jis rašė.
Vietoj atsakymo Balys nusiuntė Tumui vedybų metrikos nuorašą. Vėliau susitikę
visi gardžiai kartu pasijuokėme“ (Vanda Sruogienė, „Balys Sruoga ir kun. Juozas
Tumas-Vaižgantas“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose,
sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 128).
Norėjau Vytauto bažnyčioj, bet aplinkybės buvo tokios
– negalėjau. Visos ceremonijos buvo atlikta Viekšnių klebonijoje (dek.
Novickis7Jonas Navickas (1864–1941) – Viekšnių parapijos
klebonas kanauninkas, 1924 m. dekanas Viekšnių klebonijoje.). Užtat dabar
šit koks dalykas – гражданский иск8Гражданский иск rus =pilietinis ieškinys.[.]
Sakei per anas krikštynas, jeigu aš ženysiuos, –
veltui šliūbą duosi, savo vežėju atvažiuosi ir man dar 100 markių primokėsi. Tai kaip
dabar bus[?] Deja, neatsimenu tų laikų kurso. O kad aš
tikrai bažnytiniai ženotas – paliudys Al. Rimka9Albinas
Rimka (1886–1944) – Balio Sruogos bičiulis, ekonomistas, spaudos darbuotojas.
1923–1926 m. Lietuvos universiteto dėstytojas, statistikos, ekonominės politikos
ir visuomeninės ūkio istorijos docentas. ir br. Adolfas10Adolfas Sruoga (1887–1941) – inžinierius, paštininkas, Balio Sruogos
brolis., kurie ten klebonijoj pasirašė kaipo liudininkai.
Also, abgemacht11Also, abgemacht vok =Taigi, susitarta..
T.12T[avo].
Balys Sruoga