Prof. dr. Balys Sruoga

21-III 1943

Mielas Vanduk! Kaunan atvažiavom kovo 18, o į Tilžę geru autobusu kovo 19 d.1Vokietijai pralaimėjus vieną didžiausių Antrojo pasaulinio karo mūšių – Stalingrado mūšį, prasidėjo papildomų tautinių karinių dalinių formavimas. 1942–1943 m. santūroje tokie daliniai suformuoti Latvijoje bei Estijoje, tuo pat metu SS legioną nutarta sudaryti ir Lietuvoje. Vokiečių valdžiai Lietuvoje nepavykus sudaryti lietuviško SS legiono, kuris turėjo padėti nacių Vokietijos kariuomenei kovoti su SSRS kariuomene, pradėtos represijos. 1943-03-16 ir 17 d. Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Šiauliuose suimti 46 lietuvių visuomenėje žinomi žmonės, kurie, vokiečių įsitikinimu, prisidėjo prie aktyvios agitacijos prieš lietuviško SS legiono steigimą. 1943-03-16 Balys Sruoga vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko (plačiau žr. Zigmo Vitkaus pokalbį su Arūnu Bubniu „Kaip lietuviai nepateisino garbingo SS legiono vardo“, 2013-05-17, in: https://www.bernardinai.lt/2013-05-17-kaip-lietuviai-nepateisino-garbingo-ss-legiono-vardo-pokalbis-su-istoriku-arunu-bubniu, 2022-03-19).

Memuarų knygoje Dievų miškas Balys Sruoga išsamiau aprašė 1943 m. vasario ir kovo mėnesių įvykius Lietuvoje, patirtus išgyvenimus Vilniaus ir Kauno gestapo įstaigose, Tilžės kalėjime, atvykus į Gdanską:

„1943 metų vasaris, kovas. Vokiečių okupacinė valdžia skelbia Lietuvos jaunimo mobilizaciją į vokiškas SS eiles. Šaukia stoti ir vokiškom bausmėm nestojantiem grūmoja.
Jaunimas bausmių nenusigąsta. Jaunimas į SS neina. Jaunimas traukia:
– Tu girele, tu žalioji…
Jaunimas traukia į žaliąją girelę.
Jaunimo suėmimo įstaigose tarytum giltinės vaikštinėta. Į raštinę, kur turėjo būti paimta keli šimtai jaunuolių, ateina vos keturi penki, ir tie patys – šleivi, kreivi, persimetę it sudžiūvusi žagrė, luoši ir klipatos, aiškiai netinką SS šėkui pjauti.
Vokiečiai, jaunimo šaukėjai, sėdi pažaliavę. Gėdis į raštines dirstelti. Smulkūs šnipeliai ir kitokie baudžiauninkėliai palaižos zuja iš paskutiniosios. Jų pastangos – tuščios.
Kažkur iš požemio, iš tamsiųjų okupacinės valdžios kabinetų pro baudžiauninkėlių pastumdėlių lūpas girdėti įtūžęs maurojimas: lietuvių inteligentija gausianti, kas jai priklausą. Šitokios kompromitacijos valdžia nedovanosianti: Lietuvos jaunimas vokiečių generaliniam komisarui Rentelnui aiškiai pagadino karjerą. Rentelnas buvo patikinęs Berlyno dėdes, kad Lietuvoje, kaip ir kitur Pabaltijyje, „visa būsią tvarkoj“, o čia – perkūnas žino, kas pasidarė!
„Na, kad jau griebsime – tai griebsime!“ – ateina rūgštūs balsai iš didžiųjų Vilniaus gestapo rūmų.
Gandų daugybė. Vienas už kitą baisesni. Oficialiai skelbiamomis žiniomis niekas netiki. Teisybės niekas nežino. Ten esą jau tiek ir tiek žmonių suėmė, ten – jau išvežė, ten – jau sušaudė. Kaune esą tiek ir tiek žmonių jau pritrūkę, provincijoje – trūkstą dar daugiau.
Negera, nemiela dūšioje.
Et! Nuo likimo nepabėgsi! – numoji žmogus ranka. – Kas bus – tas bus, vis tiek: „Visi mes esame svečiai pasauly…“
Iš kažkur atsirado staigus noras skaityti knygas apie kalinių, apie katorgininkų gyvenimą. Apie jų skurdą, apie jų dvasios stiprybę, apie laisvės pasiilgimą. Prisirinkau tokių knygų, – apie klasinę katorgininkų šalį, apie Sibirą. Skęstu jose. Prisimenu Vaižganto paguodžiantį šauksmą:
– Lietuviai, nebijokite turmos!
Kovo 16 diena. Bevartaliojant kalinišką knygą, 23.30 valandą laiptuose pasigirsta sunkūs kaustyti žingsniai.
Trep trep trep, – vokiškai kaukši.
Pažvelgėme vienas į kitą, išgirdę kaukšėjimą. Be žodžių aišku: „Ką dabar griebs?“
Duryse ilgas skambutis valdančiu tonu. Širdys stabtelėjo. Bato duslūs smūgiai į durų lentas.
Taip ir yra: du gestapininkai. Pilki. Pakaustyti.
– Ar yra toks ir toks? Parodyk pasą. Ar turi ginklą? Pasiimk kepurę ir dar šį bei tą, kad nori. Daug nereikią. Dviem trim dienom, – daugiau nereikėsią.
Krata – labai paviršutiniška, neverta gestapo vardo garso. Paėmė kažkuriuos senus laiškus. Keletą niekuo nekaltų rankraščių, kas pasitaikė. Medžiaga, iš kurios nieko neišpeši. Medžiagos jiem tartum nė nereikėjo. Svarbu buvo tiktai, kad šį bei tą gavo paimti.
Mūsų širdyse nyku. Mūsų veidai suakmenėję. Tik rankos trupučiuką virpa. Ir – tiek. Ir visa.
– Baly, laikykis! – atsisveikinimui palydi mane du balsu, pilni tokios neišbrendamos kančios ir tokios neaprėpiamos meilės, kad jų palydėtam ir į kartuves eiti būtų jauku.
- Aš – tai ištversiu. Tik jūs… O, būkit palaimintos!
Iki gestapo rūmų Vilniuje man netoli. Šlepu trepu – ir jau ten.
Vienos durys, kitos; koridorius, kiemas, durys – ir aš jau požemio karalystėje.
Snūduriuojąs gestapininkas prie įėjimo. Nieko daugiau.
– Kas, po velnių, ar aš tiktai vienas būsiu?
Ilgai vazojosi mieguistas gestapininkas, kraustydamas mano kišenes ir atiminėdamas daiktus. Žiovauja, akis trina. Baisiai nuobodu jam. Man – dar nuobodžiau.
Tuo tarpu koridoriuje už geležinių, panašių į akėčias durų žingsniai. Daugelis jų. Kuždesys.
– Sruoga! – girdžiu lietuvišką nusistebėjimo balsą už durų, panašių į akėčias. Žvilgteriu atgal – pažįstami veidai. Vienas, kitas, trečias… Vilniaus lietuviai inteligentai.
– O, aš – nebe vienas! Vadinas, muilo iš manęs nebevirs!
– Sveiki, kaimynai! – šūktelėjau, praeidamas pro šalį, kol įgrūdo mane į požemio peryklą.
Į ląstą įgrūdo mane vis dėlto vieną. Joje buvo daugiau. Ji buvo pilna. Lyg ir kriminalinė publika, tiktai vienas iš jų visą naktį rožančių kalbėjo be paliovos. Vietos nėra. Šiaip taip išsitiesiau ant grindų išilgai kameros ir spoksau. Lemputė mirksi palubėj. Palubėj ir langelis, baltai nuteptas, kad einančiųjų šaligatviais kojų nepamatytum, – kad ir praeiviai nežinotų, kas ir kaip už tųjų stiklų apačioje dūsauja. Aš – kalinys? Juokai!
Po valandos sugirgžda rūsio durys, – įverčia mum kailiniuotą pilietį. Storai šneka. Bene bosas koks iš Įgulos bažnyčios? Ne, baritonas, preferanso klasikas. Atsargos kapitonas. Netrukus čia įkiša dar du pažįstamu. Mes jau keturi – netrauks perkūnas!
Kaip pamažu, kaip nenoromis rūsy aušta diena! Lyg jai gėda kažko būtų.
Na, išaušta, – tik ji neatneša jokių pakeitimų. Vėlai vakare iš namiškių gaunu siuntinėlį. Lašinių, kavos, dar šį tą.
Tokia laimė žmogaus gyvenime retai tepasitaiko! Namiškiai dar laisvi! Tiesia pagalbos ranką… Ne, turbūt neverkė… Ne, ne!
Kitą rytą parudijęs gestapininkas, žemai nusilenkdamas, įleidžia į mūsų rūsį tokį vokietį su blizgančiomis sagomis.
– Kuris čia bus profesorius? – prašneka saguotasai.
– Taigi aš jau toks būsiu, – paslenku arčiau saguotojo. – „O! geru konjaku dvokia, – pamanau, – bene visą naktelę bus pravargęs?“
– Ar žinai, pone profesoriau, kas atsitiko per paskutini dvi savaiti?
– Hm… – sakau, – kas čia tokio būtų galėję atsitikti? Ne, nepamenu. Nieko gera nepamenu. Kur? Kaip?
– Kas atsitiko Lietuvoj per dvi savaiti?
– Tikrai nepamenu. Aš mat pastaruoju metu buvau pasinėręs darbe. Teatrui verčiau pjesę eilėmis… Jambu tokiu, šekspyrišku… Rašiau studiją aie Florencijos renesansą… Laikraščių nė neskaičiau…
– Juk pastebėjai, kad universitete paskaitose studentų kas kartas buvo vis mažiau ir mažiau, kol pagaliau jų visai nebeliko? Kur jie dingo?
– Ne, pone, tokių dalykų aš negaliu žinoti. Nieko nepastebėjau. Aš buvau gavęs iš universiteto atostogų literatūros darbui dirbti ir pats į paskaitas nevaikščiojau. Jas kaip tik užvakar tepradėjau, apie vokiečių ankstyvąją romantiką… Studentų, mano išmanymu, buvo visiškai pakankamai…
Šiuo diskusijos buvo baigtos, – prasidėjo pamokslas. Sakė jį tasai Vilniaus gestapo viršininkas saguotasai, per naktelę su konjaku prasimeilinęs. Dėstė jisai didelius daiktus apie vokiečių dorybes, apie nacionalsocializmo išmintį.
– Jum laisvė yra atimta ilgam laikui, iki karo pabaigos, eventualiai iki gyvenimo pabaigos, – dėstė jisai, mostakuodamas sugniaužtu kumščiu. Kaip tiktai šiuo saguotosios dvasios pakilimo metu mano kolegai, amžinajam studentui teisininkui, trupučiuką praplikusiam jaunais meteliais, Čiuberkių Jonui, kažkas galvoje pasipainiojo: ėmė jisai ir nusikvatojo visa gerkle.
– Ko tu juokies tenai, a? – papyko pamokslininkas, – a, ko tu juokies? Ar nori eiti su manimi drauge?
Ne, – Čiuberkis nenorėjo niekur su juo vaikštinėti. Juo labiau kad jo viena koja buvo basa. Galas jį žino, kur jis ją buvo nusisukęs. Ji dabar buvo jam paišinu gipsu aplipdyta.
– Va, mano koja kokia, atseit nepaslenku… – pravartu kartais ir nusukta koja turėti.
– Mūsų, vokiečių, šimtas milijonų, jūsų – tik trys milijonai, kaip jūs drįstate prieš mus eiti! – Čiuberkio išvestas iš girtos pusiausvyros, ėmė karščiuotis saguotasai.
– Kiek tai liečia mane, – įsidrąsinau ir aš, – tai aš niekur nevaikštau. Aš esu poetas ir jokia politika nesiverčiau.
– O! – šūktelėjo jisai, – poetai gali būti dar pavojingesni!
– Na, jau… Reichas – toks galingas, aš – toks menkas… kurgi čia… Nežinau, kaip aš galėčiau būti pavojingas…
– Kaip išdrįsai abejoti vokiečių kariška galybe ir pergale? – ėmė sketeriotis jisai. – Per paskaitas, per pasikalbėjimus viena kita šypsena, viena kita ironiška pastaba… Mum to gana. Mum daug nereikia… Mes, nacionalsocialistai, esame konsekventiški: lietuvių inteligentija eina prieš mus – lietuvių inteligentija turi būti sunaikinta. Jūs važiuojat pirmieji… Ties jūsų galvomis pastatytas ženklas… – Čia jisai ore apibrėžė didelį klausimo ženklą. – Nuo šiol jūsų universitetai uždaromi, visa profesūra suimta…
– Visa profesūra? Suimta?
– Visa, be išimties. Gimnazijos taip pat uždarytos… Eisite visi…
Dabar nusijuokiau ir aš. Gestapas visuomet meluoja. Negalimas daiktas, kad ir dabar gestapininkas teisybę sakytų. Būtų buvus suimta visa profesūra, mes čia, rūsyje, vis tiek būtume pajutę. Dabar – niekur nieko. Et, meluoja, latras, – gąsdina!
Man tačiau nepasiūlė eiti su juo pasivaikščioti, – mus visus tuojau iš rūsio į kiemą išprašydino.
Gestapo kieme – gražus būrelis išrikiuotų žmonių, apie tris dešimtis, jų tarpe – geri pažįstami. Iš karto jaukiau pasidarė. Kaip rusai sako: na miru i smertj krasna – viešumoj ir mirti gražu.
Du sunkvežiniai – ir birbiname į Kauną.
„Sudieu, Vilniau, – tu dar išgirsi mus!“
Dengtuose sunkvežimiuose susėdome ant patogių suolų. Apsauga – menkutė. Du ar trys gestapo kareiviai, ir tie patys automatinius šautuvus pasidėjo kampe, pypkę papsi, snūduriuoja.
Šokti iš mašinos ar nešokti? Iššokti visiškai lengva. Ypač mišku važiuojant. Kol jie sustos, kol pradės šaudyti, toli galima nukulniuoti… Pavyks pabėgti ar nepavyks, kitiems padėtį labai pasunkinsi, – keršys jiem. Pagaliau mes turbūt per menki nusikaltėliai, kad taip nerūpestingai saugo. Nieko rimta nebus…
Kaune pataikėm stačiai į gestapo kiemą. Mandagiai suprašydino į vidų. Vienus tenai sukimšo požemy į tokias kajutes, kurios labai tiktų kalėm vaikus vesti: ir skersas bandai atsigulti, gulies išilgai ir įstrižai, – niekaip neišsitenki, nors tu ką! Likusius vyrus suprašė į urvą po Kauno gestapo įstaigos laiptais, – vietos ten dar mažiau, oro gi visiškai šykštu. Trošku. Tamsu. Nyku.
Kauno gestapininkų elgesys visiškai nesuprantamas. Sugrūdo į šunišką skylę, bet gana dažnai ją vėdina. Elgiasi labai mandagiai. Bičiuliškai prakalbina, prakalbinti – mielai šnekučiuojas. Geram pusvalandžiui išleido visus į kiemą pasivaikščioti, – apsauga taip pat menkutė. Pietum ir vakarienei pakvietė į SS valgomąjį ruimą. Švarios staltiesės, patogios kėdės, mergužėlių mandagus patarnavimas. Valgiai – nesudėtingi, bet gerai pagaminti, sotūs, gausūs, – valgyk, kiek nori. Pavalgius galima rūkyti, esesninkai net cigaretėmis vaišina it kokius lauktus svečius.
Kaip su tokiu elgesiu suderinti patalpos šlykštybę?
Bjauriausia, nieko nežinome apie padėtį. Kas darosi mieste?
Šiaip taip susiorganizavome žinių rinkimą. Paaiškėjo, kad niekas mūsų nei tardys, nei teis, – visa esą atlikta avansu, mūsų nevarginant…
Esą bandysi jus tardyti ir teisti – nieko doro iš to nebūsią. Jūs visi neigsite savo kaltes ir ginsitės. Reikėtų tuomet suvesti jus akistaton su tais žmonėmis, kurie apie jus žinių suteikė… Nesą kvailių dėl tokių niekaniekių išduoti savo agentus-žiniatiekius! Todėl esą ir nutarta jus be jokio tardymo pavėžėti į Rytprūsius – trupučiuką prūsiškai pamokyti…
Teisybė ir buvo. Mus niekas netardė. Ryto metą – vėl puikūs, sotūs pusryčiai su SS vyrų cigaretėmis. Po pusryčių – ruoštis į kelionę. Leido net laiškelius kauniškiam draugam parašyti – pasižadėjo nunešti. Susodino į prašmatnų autobusą – ir vėl su menkute sargyba išvežė iš Kauno. Į Vokietiją, į Tilžę. Sakė, iš ten būsią galima protestai rašyti dėl suėmimo ir kitų galų.
Tilžėje mūsų žinion atidavė kalėjimo bažnyčią – erdvią salę ketvirtame gražaus mūro aukšte. Salėj – mes vieni. Salė – švari, atdari langai, oro daug, gali po salę vaikščioti, kiek nori. Maistas – bendras, kalėjimiškas, bet švariai gaminamas, mandagiai paduodamas. Salės prižiūrėtojas – senas kalėjimo tarnautojas, visiškai sukalbamas, pasižadėjęs nematyti, kai mes salėje rūkome, – ir savo žodį išlaikęs. Kas antrą dieną leido į kiemą pasivaikščioti. Atvedė į salę barzdaskutį – kas norėjo, galėjo pasinaudoti nemokamai. Surinko prakiurusius batus – nemokamai sutaisė. Leido laiškus namo parašyti ir tučtuojau sąžiningai išsiuntė. Po aštuonių dienų susodino mus į švarų trečios klasės vagoną – ir išvežė iš Tilžės nežinoma kryptimi.
Salės prižiūrėtojas, gavęs lašinių gabalą, pasišaukė į atskirą kambarį mūsų salės seniūną, vyriausiąjį iš mūsų tarpo – Vilniaus universiteto profesorių Jurgutį. Tenai Jurgučiui ir pranešė, kur mus veža, – veža esą ten, iš kur dar niekas nėra grįžęs, – į koncentracijos lagerį. Tokios naujienos prof. Jurgutis neišdrįso niekam pasakyti. Grįžo tiktai visas paraudęs, mūsų apipultas – kažką tiktai apie moteris ir juodas kojines numykė. Be jo, niekas nežinojome, kur važiuojame. Iš gestapininkų mandagaus elgesio atrodė, kad mus tremia papraston ištremtin į Vokietiją. Švariame trečios klasės vagone sėdėjo vos keli SS kareiviai, prieteliškai šnekučiavo, ir mes jautėmės, tarytum būtum buvę paprasti keleiviai. Juo labiau kad Tilžės kalėjimo valdžia mum buvo davusi kelionei po kelis „buterbrodus“, dailiai į švarų vaškinį popierių suvyniotus.
Gdansko geležinkelio stotyje pasitiko mus stambus gerai ginkluotų gestapininkų būrys. Mūsų traukiniu atvažiavo apie du šimtu kalinių, daugiausia – gudų ir lenkų nuo Baltstogės.
Gdansko gestapininkai pasirodė besą visiškai kitokios veislės padarai. Jiem patiem buvo neaišku, žmonės jie – ar šiaip koks dvikojis nesusipratimas. Mus žmonėmis jie nelaikė. Pradėjo mus kimšti į sunkvežimius drauge su daugeliu kitų kalinių. Sunkvežimiai – maži, žmonių – daug. Nesutelpa visi. Netelpančius, šuniškais žodeliais palydėdami, gestapininkai ėmė buožėmis pamaigyti, kad jie plonesni pasidarytų.
Buožė – visuomet buožė: reikalingas daiktas, bet kietas. Jos pastangomis vietos sunkvežimiuose bežiūrint atsirado. Tai kas, kad vieno kojos susipainiojo su kito galva pagal silkių pavyzdį, kad vienas kniūpsčias kriokia, kitas ant jo raitas joja, – kad vienas stena, kitas rėkia, – sutilpo visi“ (Balys Sruoga, Dievų miškas, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 21–31). Jaučiamės gerai. Kaune Gestapo valgydino puikiai, elgės labai korektiškai. Tilžėj maitina gerai, elgiasi su mumis labai mandagiai ir humaniškai. Sako, ketvirtadienį, kovo 25[,] reikės važiuot iš čia. Kur – nežinia. Aš tikiuos, gal leis į Kauną – nes aš niekuo nesu nusikaltęs. Vilniuje Gestapo pareigūnas pareiškė kameroje, kad mes esame suimti už paskutinius įvykius Lietuvoje sąryšy su Lietuviško legiono reikalu. Bet čia aš visiškai niekuo nekaltas. Jei manęs iš čia ketvirtadienį neišleistų namo, būtų gerai, kad Tu mano vardu paduotum Kauno Gestapo viršininkui prašymą, prašydama mano bylą iš naujo peržiūrėti, – ir jei man neleistų grįžt į Vilnių – kad leistų gyventi Mažeikių apskrity. Išdėstyti teisybę, kaip buvo: per paskutinius [1r] // 21/2 mėn. verčiau Vilniaus Teatrui pjesę „Apsiautalas“2Sem Benelli, Apsiautalas, vertė Balys Sruoga, rankraštis, in: LNMMB RKRS, f. 33, b. 10, l. 1–126r; mašinraštis (teatrui skirtas teksto variantas su prie veikėjų prirašytomis aktorių pavardėmis), in: LLTI BR, f. 1, b. 5727, l. 1–118r; mašinraštis (su Balio Sruogos pataisymais rašalu), in: LLTI BR, f. 53, b. 1318, l. 1–128r. Publikuota, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 5II: Dramų vertimai, prozos vertimai, straipsnių vertimai, vertimai į rusų kalbą, parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 421–552.
„Pasak rašytojo žmonos V. Daugirdaitės-Sruogienės, „Apsiautalas“ pabaigtas versti 1942 m. gruodyje, o įvadas – 1943-iųjų kovo mėnesį, prieš pat suėmimą. Tais pačiais metais pjesę ketinta pastatyti Vilniaus dramos teatre (režisierius J. Grybauskas). „Apsiautalas“ verstas talkinant italų kalbą mokėjusiam L. Karsavinui. Vertimo kalbą peržiūrėjo ir pavadinimą („Apsiautalas“) pasiūlė Pr. Skardžius“ (Rimas Žilinskas, „Paaiškinimai“, in: Ibid., p. 789)., rašiau studiją apie tą veikalą3Balys Sruoga, „„Apsiautalo“ poezija“, rankraštis, in: LNMMB RKRS, f. 33, b. 11, p. 1–55. Publikuota, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 8: Literatūros kritika, 1930–1947, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 370–400.
„[Į] šį darbą Sruoga labiausiai buvo nugrimzdęs paskutiniais mėnesiais prieš suėmimą, tarsi stengdamasis bent kiek atitrūkti nuo šiurpios tikrovės, vaduodamasis iš slogių nuotaikų, nuolatinių gandų apie gresiančias represijas. Artimiesiems yra sakęs, kad versdamas išgyvena šį kūrinį tarsi savą, jo mintys, lyrizmas, dvasinė struktūra jam esančios artimos.
Pasak rašytojo žmonos V. Daugirdaitės-Sruogienės, „Apsiautalo“ vertimas užbaigtas 1942 m. gruodyje, o straipsnis-studija „,Apsiautalo‘ poezija“ – 1943 m. kovo mėnesį. „Apsiautalą“ Sruoga ketinęs perskaityti teatro seminaro lankytojams, bet nebesuspėjo. Vertimas ir straipsnis liko nespausdinti, pjesė Vilniaus dramos teatre – nepastatyta“ (Algis Samulionis, Donata Linčiuvienė, „Paaiškinimai“, in: Ibid., p. 570–571)., – buvau visiškai nuo gyvenimo atitrūkęs ir niekas kitas man nerūpėjo. Esu poetas – politika iš viso nesidėmiu. Nesu nei universiteto, nei fakultetos administracijoj, šiame semestre su paskaitom pavėlavau, – jas pradėjęs studentų maža beradau, – su jais niekuomet politinėmis temomis nekalbėjau – jų nuotaikos paveikt negalėjau. Niekuomet nebuvau priešingo vokiečiam nusistatymo. Priešingai, organizuodamas studentų ekskursijas į Vokietiją4Balys Sruoga 1928–1930 m. specialiai Lietuvos universiteto studentams organizavo tris ekskursijas į Vokietiją. „[B]uvo vykstama pažiūrėti šalies, jos architektūros ir meno paminklų, muziejų. Dalis ekskursijos (trys keturios savaitės) laiko tekdavo kelionei į Alpes, – kalnai labai viliojo daugelį ekskursantų ir iš tikrųjų suteikdavo jiems nepamirštamų įspūdžių, neretai stipresnių negu garsių miestų vaizdai“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 188)., organizuodamas Lietuvių-vokiečių draugiją Kaune5Balys Sruoga iniciavo Lietuvių–vokiečių kultūrinio bendradarbiavimo draugiją, kuri 1928–1934 m. veikė Kaune. Draugija skatino lietuvių ir vokiečių tautų kultūrinį bendradarbiavimą, rengė paskaitas, rėmė vokiečių knygyną Kaune (plačau žr. https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-vokieciu-kulturinio-bendradarbiavimo-draugija). – stengiaus vokiečių kultūrą skelbti tarp lietuvių, – žadinau lietuviuose meilę vokiečių kultūrai. Dabar mane suėmė, matyti, dėl kokios nors klaidos ar kokio nesusipratimo. Sužinoję padėtį – vokiečiai nesusipratimą atitaiso. Reikia, kad tu parašytum prašymą ir Kaune kad kas jį įteiktų6„Bene paskutiniame laiške į Vilnių Balys prašė mamos gauti iš Vilniaus komisaro Hingsto raštą, liudijantį, kad jis niekuo nekaltas, ir notaro patvirtintą šį raštą jam atsiųsti. Mama tai padarė“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 69). Christianas Hansas Hingstas, Vilniaus miesto komisaras, tokį raštą davė, Vanda Sruogienė jį nusiuntė Baliui Sruogai, bet jis negavo. .

Deja, aš negaliu nieko padėti tvarkytis tau. Šiame laiške siunčiu tau įgaliojimą ir kvitą nuo batų dirbtuvės – Dalės batai atiduoti taisyti: Vilniaus gatvė, N[.] 19–23[,] tikrai [1v] // nepamenu, – tarp Uosto ir Liejyklos gatvių, lange išstatytas užliejamas kaliošas, o ant durų parašas „Čia ne Rūta – Tu nie Ruta“ (mano pavardė pas juos knygoj įrašyta). Mano geltoni batai atiduoti taisyti pas kampinį senį.

Butas Vilniuj turbūt reikės likviduoti. Parduok mašiną ir kitus daiktus. Mano ir namų dokumentai papkėj ant stalo tarp knygų. Iš knygų saugok tiktai teatro ir rusų literatūros istoriją, visa kita gali likviduoti.

Kauno Gestapo labai stebėjosi, kad Vilniaus Gestapo nedavė mum daiktų pasiimti. Sakė: žmonom į Vilnių parašyti, kad jos su Vilniaus Gestapo susitartų, kaip pristatyti mum daiktus. 1) Man labai reikia kojinių, – turiu vienas – ir tos suplyšo, 2) kelnių ir marškinių. Gal vilniškė Gestapo leistų man atsiųsti mano didįjį rucksacką7Rucksack vok =kuprinė.? Tuomet į jį įdėk: 1) kojines ir skalbinius, 2) senas juodas-dryžas kelnes, 3) batus, kuriuos senis taiso[,] – geltoni, 4) skutimos aparatą ir pastos „Skutal“ (spintoj, aukštai, kairėj) ir peilukų – 2 pakeliu, 5) sportinę kepurę, 6) adatą ir siūlų, 7) rašalo, vokų ir bloknotų – laiškam ir šiaip raštam, [2r] // 8) windjacką8Windjacke vok =sportinė striukė (nuo vėjo, lietaus)., 9) tabokos iš medinės dėžės – ir pypkę (ir papirosų)[,] 10) jei galėsi – ir maisto, kokios dešros kiek. Bet tuos dalykus išaiškink Vilniuje, Gestapo – kaip ir kur siųsti.

Didžys9Valteris Didžys (1896–1977), gydytojas, nuo 1939 m. iki 1944 m. gyveno Kaune, Sruogų šeimos namuose. mum skolingas apie 120–150 Mark, į mėnesį moka 26 Mrk, o Pronskus10Juozas Pronskus (1893–1984), žurnalistas, 1939–1944 m. dirbo Eltoje redaktoriumi ir vertėju. Jis nuo 1939 m. iki 1944 m. gyveno Kaune, Sruogų šeimos namuose. 18 Mr.

Būtinai atsiųsk man savo ir Dalės fotografijas – be jų man ilgu. Šiaip čia Tilžėj gyvenam labai gerai, jaučiamės, kaip ekskursijoj, juo labiau, kad mūsų prižiūrėtojai ir Gestapo valdininkai, su kuriais turėjom reikalo, visur buvo labai korektiški, mandagūs žmonės.

Iki šiol individualaus kaltinimo iš mūsų niekas neturi. Per tą skubotumą dėl manęs turbūt bus klaida kokia padaryta, reikia, kad tu judintum reikalą iš Kauno (Vilnius čia mažai gelbės). O iš Kauno – galima judinti ir teikti pagalbos. Pinigų turiu gana[.]

Bučiuoju Tave ir Dalią.

Būkit laimingos ir stiprios. Tikiuos, greit pasimatysim.

Jūsų Balys11„Visuose laiškuose B. S. vaizduoja padėtį kur kas geriau, negu buvo – iš baimės cenzūros. Kaip vėliau teko sužinoti, Kaune ir Tilžėj su suimtaisiais dar elgtasi žmoniškai, betgi jau važiuodami iš Vilniaus į Kauną manė, kad juos veža sušaudyt.
Atrodo, kad jų likimas iš karto vokiečių nebuvo nuspręstas: tik po suėmimo jie perėjo tiesioginėn Himmlerio žinion kaip įkaitai – Lietuvos Gestapo viršininkas Jager man tiesiai pareiškė: „Jei jūsų jauni vyrai eis į kariuomenę, jūsų vyras ir kiti bus laisvi, jei ne…“, – nebaigė sakinio…
Mes ilgai nežinojom, kad suimtieji yra Himmlerio žinioj – tik vėliau supratom, kodėl jokie bandymai išpirkt ar kitaip išliuosuoti nesisekė…“ (Vandos Sruogienės pastaba) [2v] //

Vollmacht!

Hiermit bevollmächtige ich meiner Ehefrau Wanda Daugirdaite Sruogiene, Wilna Taurostr. 21 für mich Geld zu empfangen und in meinem Namen zu quittieren.

Gleichzeitig erteile ich meiner Ehefrau Vollmacht, mich in allen Rechtsgrochaftuv verbindlich vertreten zu dürfen. Stutthof, den 25. April 1943.12Vok =
Įgaliojimas
Įgalioju savo žmoną Vandą Daugirdaitę-Sruogienę, gyvenančią Vilniuje, Tauro gatvėje 21, gauti mano pinigus ir mano vardu pakvituoti.
Kartu įgalioju savo žmoną visuose reikaluose mane atstovauti.
Stutthof, 1943 metai, balandžio 25 diena.
Balys Sruoga

Balys Sruoga [3r] // [3v] //

1 Vokietijai pralaimėjus vieną didžiausių Antrojo pasaulinio karo mūšių – Stalingrado mūšį, prasidėjo papildomų tautinių karinių dalinių formavimas. 1942–1943 m. santūroje tokie daliniai suformuoti Latvijoje bei Estijoje, tuo pat metu SS legioną nutarta sudaryti ir Lietuvoje. Vokiečių valdžiai Lietuvoje nepavykus sudaryti lietuviško SS legiono, kuris turėjo padėti nacių Vokietijos kariuomenei kovoti su SSRS kariuomene, pradėtos represijos. 1943-03-16 ir 17 d. Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Šiauliuose suimti 46 lietuvių visuomenėje žinomi žmonės, kurie, vokiečių įsitikinimu, prisidėjo prie aktyvios agitacijos prieš lietuviško SS legiono steigimą. 1943-03-16 Balys Sruoga vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko (plačiau žr. Zigmo Vitkaus pokalbį su Arūnu Bubniu „Kaip lietuviai nepateisino garbingo SS legiono vardo“, 2013-05-17, in: https://www.bernardinai.lt/2013-05-17-kaip-lietuviai-nepateisino-garbingo-ss-legiono-vardo-pokalbis-su-istoriku-arunu-bubniu, 2022-03-19).

Memuarų knygoje Dievų miškas Balys Sruoga išsamiau aprašė 1943 m. vasario ir kovo mėnesių įvykius Lietuvoje, patirtus išgyvenimus Vilniaus ir Kauno gestapo įstaigose, Tilžės kalėjime, atvykus į Gdanską:

„1943 metų vasaris, kovas. Vokiečių okupacinė valdžia skelbia Lietuvos jaunimo mobilizaciją į vokiškas SS eiles. Šaukia stoti ir vokiškom bausmėm nestojantiem grūmoja.
Jaunimas bausmių nenusigąsta. Jaunimas į SS neina. Jaunimas traukia:
– Tu girele, tu žalioji…
Jaunimas traukia į žaliąją girelę.
Jaunimo suėmimo įstaigose tarytum giltinės vaikštinėta. Į raštinę, kur turėjo būti paimta keli šimtai jaunuolių, ateina vos keturi penki, ir tie patys – šleivi, kreivi, persimetę it sudžiūvusi žagrė, luoši ir klipatos, aiškiai netinką SS šėkui pjauti.
Vokiečiai, jaunimo šaukėjai, sėdi pažaliavę. Gėdis į raštines dirstelti. Smulkūs šnipeliai ir kitokie baudžiauninkėliai palaižos zuja iš paskutiniosios. Jų pastangos – tuščios.
Kažkur iš požemio, iš tamsiųjų okupacinės valdžios kabinetų pro baudžiauninkėlių pastumdėlių lūpas girdėti įtūžęs maurojimas: lietuvių inteligentija gausianti, kas jai priklausą. Šitokios kompromitacijos valdžia nedovanosianti: Lietuvos jaunimas vokiečių generaliniam komisarui Rentelnui aiškiai pagadino karjerą. Rentelnas buvo patikinęs Berlyno dėdes, kad Lietuvoje, kaip ir kitur Pabaltijyje, „visa būsią tvarkoj“, o čia – perkūnas žino, kas pasidarė!
„Na, kad jau griebsime – tai griebsime!“ – ateina rūgštūs balsai iš didžiųjų Vilniaus gestapo rūmų.
Gandų daugybė. Vienas už kitą baisesni. Oficialiai skelbiamomis žiniomis niekas netiki. Teisybės niekas nežino. Ten esą jau tiek ir tiek žmonių suėmė, ten – jau išvežė, ten – jau sušaudė. Kaune esą tiek ir tiek žmonių jau pritrūkę, provincijoje – trūkstą dar daugiau.
Negera, nemiela dūšioje.
Et! Nuo likimo nepabėgsi! – numoji žmogus ranka. – Kas bus – tas bus, vis tiek: „Visi mes esame svečiai pasauly…“
Iš kažkur atsirado staigus noras skaityti knygas apie kalinių, apie katorgininkų gyvenimą. Apie jų skurdą, apie jų dvasios stiprybę, apie laisvės pasiilgimą. Prisirinkau tokių knygų, – apie klasinę katorgininkų šalį, apie Sibirą. Skęstu jose. Prisimenu Vaižganto paguodžiantį šauksmą:
– Lietuviai, nebijokite turmos!
Kovo 16 diena. Bevartaliojant kalinišką knygą, 23.30 valandą laiptuose pasigirsta sunkūs kaustyti žingsniai.
Trep trep trep, – vokiškai kaukši.
Pažvelgėme vienas į kitą, išgirdę kaukšėjimą. Be žodžių aišku: „Ką dabar griebs?“
Duryse ilgas skambutis valdančiu tonu. Širdys stabtelėjo. Bato duslūs smūgiai į durų lentas.
Taip ir yra: du gestapininkai. Pilki. Pakaustyti.
– Ar yra toks ir toks? Parodyk pasą. Ar turi ginklą? Pasiimk kepurę ir dar šį bei tą, kad nori. Daug nereikią. Dviem trim dienom, – daugiau nereikėsią.
Krata – labai paviršutiniška, neverta gestapo vardo garso. Paėmė kažkuriuos senus laiškus. Keletą niekuo nekaltų rankraščių, kas pasitaikė. Medžiaga, iš kurios nieko neišpeši. Medžiagos jiem tartum nė nereikėjo. Svarbu buvo tiktai, kad šį bei tą gavo paimti.
Mūsų širdyse nyku. Mūsų veidai suakmenėję. Tik rankos trupučiuką virpa. Ir – tiek. Ir visa.
– Baly, laikykis! – atsisveikinimui palydi mane du balsu, pilni tokios neišbrendamos kančios ir tokios neaprėpiamos meilės, kad jų palydėtam ir į kartuves eiti būtų jauku.
- Aš – tai ištversiu. Tik jūs… O, būkit palaimintos!
Iki gestapo rūmų Vilniuje man netoli. Šlepu trepu – ir jau ten.
Vienos durys, kitos; koridorius, kiemas, durys – ir aš jau požemio karalystėje.
Snūduriuojąs gestapininkas prie įėjimo. Nieko daugiau.
– Kas, po velnių, ar aš tiktai vienas būsiu?
Ilgai vazojosi mieguistas gestapininkas, kraustydamas mano kišenes ir atiminėdamas daiktus. Žiovauja, akis trina. Baisiai nuobodu jam. Man – dar nuobodžiau.
Tuo tarpu koridoriuje už geležinių, panašių į akėčias durų žingsniai. Daugelis jų. Kuždesys.
– Sruoga! – girdžiu lietuvišką nusistebėjimo balsą už durų, panašių į akėčias. Žvilgteriu atgal – pažįstami veidai. Vienas, kitas, trečias… Vilniaus lietuviai inteligentai.
– O, aš – nebe vienas! Vadinas, muilo iš manęs nebevirs!
– Sveiki, kaimynai! – šūktelėjau, praeidamas pro šalį, kol įgrūdo mane į požemio peryklą.
Į ląstą įgrūdo mane vis dėlto vieną. Joje buvo daugiau. Ji buvo pilna. Lyg ir kriminalinė publika, tiktai vienas iš jų visą naktį rožančių kalbėjo be paliovos. Vietos nėra. Šiaip taip išsitiesiau ant grindų išilgai kameros ir spoksau. Lemputė mirksi palubėj. Palubėj ir langelis, baltai nuteptas, kad einančiųjų šaligatviais kojų nepamatytum, – kad ir praeiviai nežinotų, kas ir kaip už tųjų stiklų apačioje dūsauja. Aš – kalinys? Juokai!
Po valandos sugirgžda rūsio durys, – įverčia mum kailiniuotą pilietį. Storai šneka. Bene bosas koks iš Įgulos bažnyčios? Ne, baritonas, preferanso klasikas. Atsargos kapitonas. Netrukus čia įkiša dar du pažįstamu. Mes jau keturi – netrauks perkūnas!
Kaip pamažu, kaip nenoromis rūsy aušta diena! Lyg jai gėda kažko būtų.
Na, išaušta, – tik ji neatneša jokių pakeitimų. Vėlai vakare iš namiškių gaunu siuntinėlį. Lašinių, kavos, dar šį tą.
Tokia laimė žmogaus gyvenime retai tepasitaiko! Namiškiai dar laisvi! Tiesia pagalbos ranką… Ne, turbūt neverkė… Ne, ne!
Kitą rytą parudijęs gestapininkas, žemai nusilenkdamas, įleidžia į mūsų rūsį tokį vokietį su blizgančiomis sagomis.
– Kuris čia bus profesorius? – prašneka saguotasai.
– Taigi aš jau toks būsiu, – paslenku arčiau saguotojo. – „O! geru konjaku dvokia, – pamanau, – bene visą naktelę bus pravargęs?“
– Ar žinai, pone profesoriau, kas atsitiko per paskutini dvi savaiti?
– Hm… – sakau, – kas čia tokio būtų galėję atsitikti? Ne, nepamenu. Nieko gera nepamenu. Kur? Kaip?
– Kas atsitiko Lietuvoj per dvi savaiti?
– Tikrai nepamenu. Aš mat pastaruoju metu buvau pasinėręs darbe. Teatrui verčiau pjesę eilėmis… Jambu tokiu, šekspyrišku… Rašiau studiją aie Florencijos renesansą… Laikraščių nė neskaičiau…
– Juk pastebėjai, kad universitete paskaitose studentų kas kartas buvo vis mažiau ir mažiau, kol pagaliau jų visai nebeliko? Kur jie dingo?
– Ne, pone, tokių dalykų aš negaliu žinoti. Nieko nepastebėjau. Aš buvau gavęs iš universiteto atostogų literatūros darbui dirbti ir pats į paskaitas nevaikščiojau. Jas kaip tik užvakar tepradėjau, apie vokiečių ankstyvąją romantiką… Studentų, mano išmanymu, buvo visiškai pakankamai…
Šiuo diskusijos buvo baigtos, – prasidėjo pamokslas. Sakė jį tasai Vilniaus gestapo viršininkas saguotasai, per naktelę su konjaku prasimeilinęs. Dėstė jisai didelius daiktus apie vokiečių dorybes, apie nacionalsocializmo išmintį.
– Jum laisvė yra atimta ilgam laikui, iki karo pabaigos, eventualiai iki gyvenimo pabaigos, – dėstė jisai, mostakuodamas sugniaužtu kumščiu. Kaip tiktai šiuo saguotosios dvasios pakilimo metu mano kolegai, amžinajam studentui teisininkui, trupučiuką praplikusiam jaunais meteliais, Čiuberkių Jonui, kažkas galvoje pasipainiojo: ėmė jisai ir nusikvatojo visa gerkle.
– Ko tu juokies tenai, a? – papyko pamokslininkas, – a, ko tu juokies? Ar nori eiti su manimi drauge?
Ne, – Čiuberkis nenorėjo niekur su juo vaikštinėti. Juo labiau kad jo viena koja buvo basa. Galas jį žino, kur jis ją buvo nusisukęs. Ji dabar buvo jam paišinu gipsu aplipdyta.
– Va, mano koja kokia, atseit nepaslenku… – pravartu kartais ir nusukta koja turėti.
– Mūsų, vokiečių, šimtas milijonų, jūsų – tik trys milijonai, kaip jūs drįstate prieš mus eiti! – Čiuberkio išvestas iš girtos pusiausvyros, ėmė karščiuotis saguotasai.
– Kiek tai liečia mane, – įsidrąsinau ir aš, – tai aš niekur nevaikštau. Aš esu poetas ir jokia politika nesiverčiau.
– O! – šūktelėjo jisai, – poetai gali būti dar pavojingesni!
– Na, jau… Reichas – toks galingas, aš – toks menkas… kurgi čia… Nežinau, kaip aš galėčiau būti pavojingas…
– Kaip išdrįsai abejoti vokiečių kariška galybe ir pergale? – ėmė sketeriotis jisai. – Per paskaitas, per pasikalbėjimus viena kita šypsena, viena kita ironiška pastaba… Mum to gana. Mum daug nereikia… Mes, nacionalsocialistai, esame konsekventiški: lietuvių inteligentija eina prieš mus – lietuvių inteligentija turi būti sunaikinta. Jūs važiuojat pirmieji… Ties jūsų galvomis pastatytas ženklas… – Čia jisai ore apibrėžė didelį klausimo ženklą. – Nuo šiol jūsų universitetai uždaromi, visa profesūra suimta…
– Visa profesūra? Suimta?
– Visa, be išimties. Gimnazijos taip pat uždarytos… Eisite visi…
Dabar nusijuokiau ir aš. Gestapas visuomet meluoja. Negalimas daiktas, kad ir dabar gestapininkas teisybę sakytų. Būtų buvus suimta visa profesūra, mes čia, rūsyje, vis tiek būtume pajutę. Dabar – niekur nieko. Et, meluoja, latras, – gąsdina!
Man tačiau nepasiūlė eiti su juo pasivaikščioti, – mus visus tuojau iš rūsio į kiemą išprašydino.
Gestapo kieme – gražus būrelis išrikiuotų žmonių, apie tris dešimtis, jų tarpe – geri pažįstami. Iš karto jaukiau pasidarė. Kaip rusai sako: na miru i smertj krasna – viešumoj ir mirti gražu.
Du sunkvežiniai – ir birbiname į Kauną.
„Sudieu, Vilniau, – tu dar išgirsi mus!“
Dengtuose sunkvežimiuose susėdome ant patogių suolų. Apsauga – menkutė. Du ar trys gestapo kareiviai, ir tie patys automatinius šautuvus pasidėjo kampe, pypkę papsi, snūduriuoja.
Šokti iš mašinos ar nešokti? Iššokti visiškai lengva. Ypač mišku važiuojant. Kol jie sustos, kol pradės šaudyti, toli galima nukulniuoti… Pavyks pabėgti ar nepavyks, kitiems padėtį labai pasunkinsi, – keršys jiem. Pagaliau mes turbūt per menki nusikaltėliai, kad taip nerūpestingai saugo. Nieko rimta nebus…
Kaune pataikėm stačiai į gestapo kiemą. Mandagiai suprašydino į vidų. Vienus tenai sukimšo požemy į tokias kajutes, kurios labai tiktų kalėm vaikus vesti: ir skersas bandai atsigulti, gulies išilgai ir įstrižai, – niekaip neišsitenki, nors tu ką! Likusius vyrus suprašė į urvą po Kauno gestapo įstaigos laiptais, – vietos ten dar mažiau, oro gi visiškai šykštu. Trošku. Tamsu. Nyku.
Kauno gestapininkų elgesys visiškai nesuprantamas. Sugrūdo į šunišką skylę, bet gana dažnai ją vėdina. Elgiasi labai mandagiai. Bičiuliškai prakalbina, prakalbinti – mielai šnekučiuojas. Geram pusvalandžiui išleido visus į kiemą pasivaikščioti, – apsauga taip pat menkutė. Pietum ir vakarienei pakvietė į SS valgomąjį ruimą. Švarios staltiesės, patogios kėdės, mergužėlių mandagus patarnavimas. Valgiai – nesudėtingi, bet gerai pagaminti, sotūs, gausūs, – valgyk, kiek nori. Pavalgius galima rūkyti, esesninkai net cigaretėmis vaišina it kokius lauktus svečius.
Kaip su tokiu elgesiu suderinti patalpos šlykštybę?
Bjauriausia, nieko nežinome apie padėtį. Kas darosi mieste?
Šiaip taip susiorganizavome žinių rinkimą. Paaiškėjo, kad niekas mūsų nei tardys, nei teis, – visa esą atlikta avansu, mūsų nevarginant…
Esą bandysi jus tardyti ir teisti – nieko doro iš to nebūsią. Jūs visi neigsite savo kaltes ir ginsitės. Reikėtų tuomet suvesti jus akistaton su tais žmonėmis, kurie apie jus žinių suteikė… Nesą kvailių dėl tokių niekaniekių išduoti savo agentus-žiniatiekius! Todėl esą ir nutarta jus be jokio tardymo pavėžėti į Rytprūsius – trupučiuką prūsiškai pamokyti…
Teisybė ir buvo. Mus niekas netardė. Ryto metą – vėl puikūs, sotūs pusryčiai su SS vyrų cigaretėmis. Po pusryčių – ruoštis į kelionę. Leido net laiškelius kauniškiam draugam parašyti – pasižadėjo nunešti. Susodino į prašmatnų autobusą – ir vėl su menkute sargyba išvežė iš Kauno. Į Vokietiją, į Tilžę. Sakė, iš ten būsią galima protestai rašyti dėl suėmimo ir kitų galų.
Tilžėje mūsų žinion atidavė kalėjimo bažnyčią – erdvią salę ketvirtame gražaus mūro aukšte. Salėj – mes vieni. Salė – švari, atdari langai, oro daug, gali po salę vaikščioti, kiek nori. Maistas – bendras, kalėjimiškas, bet švariai gaminamas, mandagiai paduodamas. Salės prižiūrėtojas – senas kalėjimo tarnautojas, visiškai sukalbamas, pasižadėjęs nematyti, kai mes salėje rūkome, – ir savo žodį išlaikęs. Kas antrą dieną leido į kiemą pasivaikščioti. Atvedė į salę barzdaskutį – kas norėjo, galėjo pasinaudoti nemokamai. Surinko prakiurusius batus – nemokamai sutaisė. Leido laiškus namo parašyti ir tučtuojau sąžiningai išsiuntė. Po aštuonių dienų susodino mus į švarų trečios klasės vagoną – ir išvežė iš Tilžės nežinoma kryptimi.
Salės prižiūrėtojas, gavęs lašinių gabalą, pasišaukė į atskirą kambarį mūsų salės seniūną, vyriausiąjį iš mūsų tarpo – Vilniaus universiteto profesorių Jurgutį. Tenai Jurgučiui ir pranešė, kur mus veža, – veža esą ten, iš kur dar niekas nėra grįžęs, – į koncentracijos lagerį. Tokios naujienos prof. Jurgutis neišdrįso niekam pasakyti. Grįžo tiktai visas paraudęs, mūsų apipultas – kažką tiktai apie moteris ir juodas kojines numykė. Be jo, niekas nežinojome, kur važiuojame. Iš gestapininkų mandagaus elgesio atrodė, kad mus tremia papraston ištremtin į Vokietiją. Švariame trečios klasės vagone sėdėjo vos keli SS kareiviai, prieteliškai šnekučiavo, ir mes jautėmės, tarytum būtum buvę paprasti keleiviai. Juo labiau kad Tilžės kalėjimo valdžia mum buvo davusi kelionei po kelis „buterbrodus“, dailiai į švarų vaškinį popierių suvyniotus.
Gdansko geležinkelio stotyje pasitiko mus stambus gerai ginkluotų gestapininkų būrys. Mūsų traukiniu atvažiavo apie du šimtu kalinių, daugiausia – gudų ir lenkų nuo Baltstogės.
Gdansko gestapininkai pasirodė besą visiškai kitokios veislės padarai. Jiem patiem buvo neaišku, žmonės jie – ar šiaip koks dvikojis nesusipratimas. Mus žmonėmis jie nelaikė. Pradėjo mus kimšti į sunkvežimius drauge su daugeliu kitų kalinių. Sunkvežimiai – maži, žmonių – daug. Nesutelpa visi. Netelpančius, šuniškais žodeliais palydėdami, gestapininkai ėmė buožėmis pamaigyti, kad jie plonesni pasidarytų.
Buožė – visuomet buožė: reikalingas daiktas, bet kietas. Jos pastangomis vietos sunkvežimiuose bežiūrint atsirado. Tai kas, kad vieno kojos susipainiojo su kito galva pagal silkių pavyzdį, kad vienas kniūpsčias kriokia, kitas ant jo raitas joja, – kad vienas stena, kitas rėkia, – sutilpo visi“ (Balys Sruoga, Dievų miškas, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 21–31).

2 Sem Benelli, Apsiautalas, vertė Balys Sruoga, rankraštis, in: LNMMB RKRS, f. 33, b. 10, l. 1–126r; mašinraštis (teatrui skirtas teksto variantas su prie veikėjų prirašytomis aktorių pavardėmis), in: LLTI BR, f. 1, b. 5727, l. 1–118r; mašinraštis (su Balio Sruogos pataisymais rašalu), in: LLTI BR, f. 53, b. 1318, l. 1–128r. Publikuota, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 5II: Dramų vertimai, prozos vertimai, straipsnių vertimai, vertimai į rusų kalbą, parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 421–552.
„Pasak rašytojo žmonos V. Daugirdaitės-Sruogienės, „Apsiautalas“ pabaigtas versti 1942 m. gruodyje, o įvadas – 1943-iųjų kovo mėnesį, prieš pat suėmimą. Tais pačiais metais pjesę ketinta pastatyti Vilniaus dramos teatre (režisierius J. Grybauskas). „Apsiautalas“ verstas talkinant italų kalbą mokėjusiam L. Karsavinui. Vertimo kalbą peržiūrėjo ir pavadinimą („Apsiautalas“) pasiūlė Pr. Skardžius“ (Rimas Žilinskas, „Paaiškinimai“, in: Ibid., p. 789).

3 Balys Sruoga, „„Apsiautalo“ poezija“, rankraštis, in: LNMMB RKRS, f. 33, b. 11, p. 1–55. Publikuota, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 8: Literatūros kritika, 1930–1947, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 370–400.
„[Į] šį darbą Sruoga labiausiai buvo nugrimzdęs paskutiniais mėnesiais prieš suėmimą, tarsi stengdamasis bent kiek atitrūkti nuo šiurpios tikrovės, vaduodamasis iš slogių nuotaikų, nuolatinių gandų apie gresiančias represijas. Artimiesiems yra sakęs, kad versdamas išgyvena šį kūrinį tarsi savą, jo mintys, lyrizmas, dvasinė struktūra jam esančios artimos.
Pasak rašytojo žmonos V. Daugirdaitės-Sruogienės, „Apsiautalo“ vertimas užbaigtas 1942 m. gruodyje, o straipsnis-studija „,Apsiautalo‘ poezija“ – 1943 m. kovo mėnesį. „Apsiautalą“ Sruoga ketinęs perskaityti teatro seminaro lankytojams, bet nebesuspėjo. Vertimas ir straipsnis liko nespausdinti, pjesė Vilniaus dramos teatre – nepastatyta“ (Algis Samulionis, Donata Linčiuvienė, „Paaiškinimai“, in: Ibid., p. 570–571).

4 Balys Sruoga 1928–1930 m. specialiai Lietuvos universiteto studentams organizavo tris ekskursijas į Vokietiją. „[B]uvo vykstama pažiūrėti šalies, jos architektūros ir meno paminklų, muziejų. Dalis ekskursijos (trys keturios savaitės) laiko tekdavo kelionei į Alpes, – kalnai labai viliojo daugelį ekskursantų ir iš tikrųjų suteikdavo jiems nepamirštamų įspūdžių, neretai stipresnių negu garsių miestų vaizdai“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 188).

5 Balys Sruoga iniciavo Lietuvių–vokiečių kultūrinio bendradarbiavimo draugiją, kuri 1928–1934 m. veikė Kaune. Draugija skatino lietuvių ir vokiečių tautų kultūrinį bendradarbiavimą, rengė paskaitas, rėmė vokiečių knygyną Kaune (plačau žr. https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-vokieciu-kulturinio-bendradarbiavimo-draugija).

6 „Bene paskutiniame laiške į Vilnių Balys prašė mamos gauti iš Vilniaus komisaro Hingsto raštą, liudijantį, kad jis niekuo nekaltas, ir notaro patvirtintą šį raštą jam atsiųsti. Mama tai padarė“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 69). Christianas Hansas Hingstas, Vilniaus miesto komisaras, tokį raštą davė, Vanda Sruogienė jį nusiuntė Baliui Sruogai, bet jis negavo.

7 Rucksack vok =kuprinė.

8 Windjacke vok =sportinė striukė (nuo vėjo, lietaus).

9 Valteris Didžys (1896–1977), gydytojas, nuo 1939 m. iki 1944 m. gyveno Kaune, Sruogų šeimos namuose.

10 Juozas Pronskus (1893–1984), žurnalistas, 1939–1944 m. dirbo Eltoje redaktoriumi ir vertėju. Jis nuo 1939 m. iki 1944 m. gyveno Kaune, Sruogų šeimos namuose.

11 „Visuose laiškuose B. S. vaizduoja padėtį kur kas geriau, negu buvo – iš baimės cenzūros. Kaip vėliau teko sužinoti, Kaune ir Tilžėj su suimtaisiais dar elgtasi žmoniškai, betgi jau važiuodami iš Vilniaus į Kauną manė, kad juos veža sušaudyt.
Atrodo, kad jų likimas iš karto vokiečių nebuvo nuspręstas: tik po suėmimo jie perėjo tiesioginėn Himmlerio žinion kaip įkaitai – Lietuvos Gestapo viršininkas Jager man tiesiai pareiškė: „Jei jūsų jauni vyrai eis į kariuomenę, jūsų vyras ir kiti bus laisvi, jei ne…“, – nebaigė sakinio…
Mes ilgai nežinojom, kad suimtieji yra Himmlerio žinioj – tik vėliau supratom, kodėl jokie bandymai išpirkt ar kitaip išliuosuoti nesisekė…“ (Vandos Sruogienės pastaba)

12 Vok =
Įgaliojimas
Įgalioju savo žmoną Vandą Daugirdaitę-Sruogienę, gyvenančią Vilniuje, Tauro gatvėje 21, gauti mano pinigus ir mano vardu pakvituoti.
Kartu įgalioju savo žmoną visuose reikaluose mane atstovauti.
Stutthof, 1943 metai, balandžio 25 diena.
Balys Sruoga