Exp. Prof. dr. Balys Sruoga
Stovykla Stutthof prie Danzigo
Blokas XI
Stutthof, 1943 [m.] spalio 5 [d.]
Vanduk, Rūpintojėli!
Spalio 2 d. gavau 2 Tavo atvirukus, o spalio 1 d.
siuntinį1Vanda Daugirdaitė-Sruogienė rugsėjo mėn. 17 d., 18
d., 24 d., spėtina, iš Viekšnių Baliui Sruogai išsiuntė tris siuntinius, kurių
kiekvienas svėrė po 1 klg.: „27. Tirpyti lašiniai 1/4 klg., geri lašinukai, trupu[tu]kas
kavos, cukraus 1/4
kl[g]., spinkos, dantinis muiliukas, 4 1/4 dėžutės papirosų, 4 svogūnai“; „28. 7 dėž[utės]
papirosų, 1/2 [klg.]
sūrio, gabaliukas lašinių, 100 gr. cukraus, trupu[tu]kas kavos, ligninas“; „29.
Sausainukų 1/2 kl[g].,
sviesto 1/4 [klg.],
medaus 1/4, tabokos 1/4“ („Sąrašas siuntinių,
siųstų į Štuthofą“, žr. „Iš Vandos Sruogienės archyvo“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, nr. 16, l. 2r). Spėtina, kad Balys Sruoga
šiame laiške mini vieną iš šių siuntinių..
Vanduk, ar Tu girdi mane?2Tai pirmasis
Balio Sruogos laiškas, rašytas rugsėjo 28 d. persikėlus į naują stovyklą – XI
bloką. Šios stovyklos ypatumus, gyvenimo sąlygas ir atmosferą išsamiau aprašė
Balio Sruogos bičiuliai:
„Naujasis mūsų blokas buvo pavadintas
vienuoliktuoju. Jis tilpo kampiniame barake, kuriame dar buvo kantinė,
stovyklos darbo biuras (Arbeitseinsatz), batų dirbtuvė, darbo įrankių sandėlis,
laikrodininkas (jis taisė smogikų laikrodžius), elektrikai ir tiekimo kamera su
Julijum. Nauja patalpa už seną buvo kiek ankštesnė, užtat priedo buvo didelė
prausykla ir atskira išvietė.
Kitapus spygliuotos tvoros buvo matyti
naujai statoma didelė mūrinė virtuvė ir maisto sandėliai, o iš kitos pusės –
plikame plote svyravo trys lieknos pušys, už kurių toliau žaliavo miškas ir
buvo girdėtis jūros ošimas“ (Antanas Gervydas, „Žinios iš vienuolikto bloko“,
in: Antanas Gervydas, Už spygliuotų vielų, Chicago:
„Draugo“ spaustuvė, 1950, p. 111–112). […]
Po didžiosios dezinfekcijos
visi kaliniai buvo perkelti į naują stovyklą. Erdviuose barakuose kiekvienas
gavo atskirą lovą, gavo muilo ir rankšluostį ir prausyklose galėjo pakankamai
gerai nusiprausti. Visiems buvo griežtai įsakyta prižiūrėti, kad neatsirastų
utėlių. […]
Visos stovyklos gyvenimo atmainos seniesiems kaliniams rodėsi
tiesiog neįtikėtinos ir stovyklą jie dabar ėmė vadinti „kurortu“. […]
Tačiau tasai „kurorto“ gyvenimas nė dabar nebuvo džiuginantis. Vis klajojo
tas pats besielis alkanas apiplyšęs numeris, sunkiai vilko savo sustingusias
kojas, niekinamas ir mušamas amžinai svajojo apie duoną ir laisvę. O mirtis
tykojo čia pat, nes niekas nežinojo, nei iš kur, nei kada ji ateis. O ji buvo
tikresnė už laisvę ir tuščius žmonių troškimus, kurių niekas niekas čia
nepaiso… (Idem, in: Ibid., p. 116–117);
„Tikrai jau
buvo numatyta. Prieš keletą dienų tvarkė kertinį baraką, esantį prie vartų, į
dievų miško pusę. Jis nebuvo kalinių gyvenamas; čia buvo prisiglaudę tik
keletas įstaigų ir dirbtuvėlių. Viename gale viešpatavo mūsų Jonukas iš
Kantinos: didelėse patalpose pasistatęs krautuvinį stalą, jis prekiavo
morkomis, burokėliais, adatomis ir cigaretėmis. Už jo tame pačiame barako gale
buvo įsitaisęs darbo biuras. Kitame barako gale po mažą kambarį turėjo
laikrodininkai, elektromonteriai, batsiuviai, įrankių biuras ir tiekimo kamera.
Mums buvo skirtas antrasis galas – kas liko nuo elektromonterių,
laikrodininkų ir kitų čia įsikūrusiųjų. Gyvenama erdvė turėjo 12 metrų pločio
ir tiek pat ilgio. Ši patalpa buvo perdalyta pusiau į dieninį ir miegamąjį
kambarį. Tiek turėjo užtekti 36 lietuviams – garbės kaliniams. […]
Garbės
kalinių blokas buvo visiems prieš akis. Viena, jis buvo netoli vienintelių
naujosios stovyklos vartų ir prie kantinos, kur žmonės dažnai maišėsi. Antra,
pro jį dažnai ėjo esesmanai, nešini savo laikrodžiais pas laikrodininkus, kurie
tik jiems dirbo. Įrankių tiekimo biuras kas rytas išdavinėjo kastuvus darbo
kolonoms, tiekimo skyrius – naujai atvykusiems paklodes, o šeštadieniais –
blokų prominentams rankšluosčius. Vakarais apie mūsų bloką bastėsi įvairūs
mėgėjai pasiklausyti mūsų garsiakalbio, kuris duodavo muzikos ir žinių iš
sargybų būste įtaisyto radijo aparato. Tai buvo vienintelis dalykas visoj
stovykloj, todėl kai kam buvo patrauklu pro atvirus mūsų langus pasiklausyti
pranešimų.
Žiūrovai ir stebėtojai galėjo matyti, kad garbės kaliniai,
anaiptol, nesidžiaugia čia perkelti. Lysės mūsų palangėse stovėjo kaip
stovėjusios: nei mes jų varpėm, nei stengėmės rudeninių gėlių pasisodinti, kaip
tai kiti blokai buvo padarę. Ir tie prie langų prikabinti gėlėms loveliai buvo
tušti, o pro langus nebuvo matyti ant stalų nei vieno vazono. Mūsų veidai
slėpėsi už tų plonų lentinių sienų; mes nesikalbėjome su kitais, nes buvo dar
vis uždrausta.
Į kelintą dieną atėjo prie mūsų bloko kapitonas Mayeris.
Manėm, kad jam užteks iš tolo pasižiūrėti į mus. Apsukęs aplink langus, jis vis
dėlto įėjo į vidų ir pulk. Narakui pasakė:
– Wo sind die Blumen? – Kur yra
gėlės?
Kitą dieną Mayeris vėl pasimaišė.
– Noch keine Blumen?! (Dar
nėra gėlių?!) – piktai pasakė. – Verlassen sie sich nicht auf die baldige
Entlassung. (Nesitikėkite, kad greitai būsite paleisti!) – pasakė, supratęs,
kad mes sąmoningai nesigražiname – nenorime šio barako laikyti savo namais.
– Jis mums neduos ramybės, kol nesiras gėlių! – tarėmės. Geriau jis
tenesilanko!
Susimetėm cigarečių ir pasiuntėm porą žmonių pas sodininką
Guzowskį. Ant mūsų stalų atsirado keletas vazonų su žydinčiomis rudeninėmis
gėlėmis.
Sekančią dieną jis vėl atėjo. Niūriame jo veide pastebėjom
pasitenkinimą. Vis dėlto pasitenkinimas!
Kad savo nuotaikų dėl nelauktos
permainos nepamestume, ryžomės toliau tęsti savo akademinį darbą. Kitą
priešpietį susėdome už dviejų ilgų stalų ir klausėmės paskaitos. Užsidarėme
langus, kad niekas negirdėtų iš kiemo. Kalbėjome tylėliau, kad pro ploną sieną
per daug nesidomėtų nei laikrodininkai, nei tiekimo skyriaus žmonės. Mūsų tema
šį kartą buvo nekalta, tačiau pats studijų faktas galėjo atkreipti kokio šnipo
dėmesį. […]
Gyvenimas ir toliau turėjo būti „normalus“, kaip ir senoje
stovykloje 8E bloke. Perkėlimas buvo tik mažas intermezzo kalinio giesmėj “
(Stasys Yla, „Gėlės prie laisvės karsto“, in: Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1947, p.
272–275).
Tavo Bal