Stutthof, d. 26 September 1943
Prof. Dr. Balys Sruoga
Lager Stutthof b/Danzig
Block VIII E
Stutthof, d. 26 September 1943
Vanduk, Rūpintojėle mano!
Gestern (d. 25) habe ich wieder dein Brief bekommen und
nachts wieder Dich in dem Traume gesehen. Vanduk! Vanduk! So viel möchte ich Dir
schreiben, aber schätze ich Dich zu viel um in diesem Briefe über meine Gefühle zu
sprechen! In der Not man muss stolz sein. Ich fühle und verstehe deine Sorgen,
insbesonders in der Zusammenhang mit der Weltgeschehnisse. Man kann ruhig sein, der
Teufel ist nicht so schrecklich, wie man ihn ausmalt. Insbesonders die Wilnaer
Gerüchte man darf nicht ernst nehmen. Ich sitze kräftig und fest. Übermorgen ziehen
wir in den Winterbaracke um. Wenn werden wir endlich entlassen, wahrscheinlich werden
wir nicht nach Berlin, sondern nach Litauen entlassen. Vielleicht kannst Du mir
schicken: 1) eine beglaubigte Abschrift des Herrn Frick, 2) ein Schreiben des Herrn
Gebiets kommissars zu Wilna, dass er erlaubt mir in Wilna zu wohnen und meine Arbeit,
die die Universität auf mich aufgelegt hat, in Wilna zu machen, da in Wilna befindet
meine über 20 Jahre gesammelte Bibliothek, mein Archyv, mein wissenschaftliches
Material, u. s. w. Ich habe keine Handschuhe mehr. Für den Winter werde ich dicke
wollene Strümpfe brauchen (alte Sportstrümpfe – dicke). In vorigen Mittwoch
habe ich dein Paket bekommen (mit Kuchen, – früher war mit Tabak). Schicke mir
noch meinen Tabak, – die Kollegen helfen mir ihn zu vernichten. Mit Rauchwaren
ist bei uns kurz. Sehr schade, dass Paketten von Freunden sind zurückgewiesen. Man
muss die Sendungen nicht einschreiben (von Rimkienė habe
ich bekommen). Meine liebe, meine gute Vanduk! Wie möchte ich mit Dir zusammen sein
– und arbeiten, und dichten. Jetzte werde ich neue Farbe, neue Melodien
finden, – und dass alles wird für Dich und Dalia, ich habe solche Sehnung nach
die schöpferische Arbeit. Die Sinnlosigkeit meines gegenwärtigen Dasein ist schon mir
zum Kotzen. Meine liebe, meine gute Vanduk! Küsse Dalia, grüsse Bekannten, die mich
noch nicht vergessen haben. Gute Vanduk!
Dein Baliukas
Schreibe mir nicht mehr, als 60 Zeilen (die länge der Zeile ist
unbestimmt)[.]
[1r] // [1v] //
___________
Prof. dr. Balys Sruoga
Stovykla Stutthof prie Danzigo
Blokas VIII E
Stutthof, 1943 [m.] rugsėjo 26 d.
Vanduk, Rūpintojėle mano!
Vakar (25 d.) vėl gavau Tavo laišką ir naktį vėl mačiau Tave
sapne. Vanduk! Vanduk! Tiek daug norėčiau Tau parašyti, bet per daug Tave gerbiu,
kad šiame laiške kalbėčiau apie savo jausmus! Nelaimėje reikia būti išdidžiam. Aš
jaučiu ir suprantu Tavo rūpesčius, ypač juos siejant su pasauliniais įvykiais.
Galima nusiraminti, velnias ne toks baisus, kokį jį vaizduoja. Ypač nereikėtų
rimtai vertinti Vilniaus gandų1Turima galvoje 1943 m. vasarą
susilpnėjusi vokiečių pozicija fronte – atsiradusi išsilaisvinimo iš nacių
okupacijos viltis: „Tų metų vasaros ir rudens kariniai politiniai įvykiai
Vokietijai nieko gero nežadėjo. Po karinės katastrofos prie Stalingrado 1943 m.
pradžioje pastangos atgauti strateginę iniciatyvą nebuvo sėkmingos. 1943 m.
vasarą sužlugo puolamoji „Citadelės“ operacija, kurią vykdant bandyta pulti
tarp Charkovo ir Oriolo giliai į vokiečių užimtą teritoriją įsiterpusį sovietų
kontroliuojamą Kursko kyšulį. Ši operacija Rytų fronte buvo paskutinis didelis
vokiečių kariuomenės strateginis puolimas ir esminio posūkio („persilaužimo“)
kare momentas. Nuo tol vokiečiai tik gynėsi, o Raudonoji armija puolė visu
frontu. Iki 1943 m. spalio pradžios vokiečiai buvo atblokšti toli į vakarus,
frontas sustojo ne per toliausiai nuo Latvijos (ir Lietuvos) rytinių sienų.
Lietuvoje 1943 m. vasarą suaktyvėjo sovietinis ginkluotas pogrindis […].
[…] Sovietinė propaganda prabilo apie greitą Lietuvos ir kitų „tarybinių
Pabaltijo respublikų“ išvadavimą“ (Rimantas Zizas, „Vietinė savisauga
(savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)“, in:
http://www.genocid.lt/Leidyba/11/zizas.htm).. Aš sėdžiu tvirtai ir
nepajudinamai. Poryt persikraustom į žiemos baraką2Tai
paskutinis išlikęs Balio Sruogos laiškas, rašytas iš senosios stovyklos, likus
porai dienų iki persikėlimo į naujus barakus: „1943 m. rugsėjo 28 d. garbės
kaliniai (36 asmenys) iš senosios stovyklos (VIIIe bloko) buvo perkelti į
naująją stovyklą (XI bloką)“ (Arūnas Bubnys, „Lietuvių kelias į Štuthofą“, in:
Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė,
Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p.
27).
„Mes vis dar buvome senojoj stovykloj, tęsėm savo mokslus, kūrėm meną
ir galvojom, kad jau nebejudins iš šios vietos.
– Matyt, ruošiasi mus
paleisti, – sprendėme.
Mūsų nusivylimas buvo tikrai didelis, kai rugsėjo
28 dieną gavome įsakymą keldintis į naująją stovyklą. Vadinas, ne namo, ne į
Lietuvą, bet ilgesniam ir pastovesniam vargui“ (Stasys Yla, „Gėlės prie laisvės
karsto“, in: Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške,
Putnam: Immaculata, 1947, p. 271).
„Mūsų palikimas senojoje stovykloje
mums vis rodėsi ženklu, kad mes greitai važiuosime namo. Tačiau rudeniop (1943)
ėmė sklisti kalbos, kad naujoje stovykloje mums ruošiamos atskiros patalpos…
Gal tai netiesa, guodėsi ne vienas, nes perkėlimas į naują stovyklą reiškė
paruošimas žiemavoti. O gal tik laikinai, kol sutvarkys formalumus, kol gaus iš
Kauno geštapo įsakymą – gaivinome paskutinį gęstančios vilties spindulėlį apie
laisvę.
Rugsėjo 28 d. rytą gavome įsakymą su visa savo manta keltis į
naują stovyklą“ (Antanas Gervydas, „Žinios iš vienuolikto bloko“, in: Antanas
Gervydas, Už spygliuotų vielų, Chicago: „Draugo“
spaustuvė, 1950, p. 111).
„Veikiai visus kalinius – drauge ir mus! –
perkėlė į naujus barakus, mūsų pačių pabudavotus, – senieji barakai buvo
atiduoti ligoninei ir dirbtuvėm. Tame naujame lageryje gavome taip pat atskirą
barakėlį. Su kitais kaliniais bendrauti čia jau niekas mum nebedraudė. Buvo
visiem aišku: apsigyvenome čionai ilgam laikui – iki karo, eventualiai iki
gyvenimo pabaigos…“ (Balys Sruoga, „Garbės katorgininkai“, in: Balys Sruoga,
Dievų miškas, (ser. Lietuvių
literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė,
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 163). Jei mus
pagaliau paleis, tikriausiai važiuosim ne į Berlyną, o į Lietuvą. Galbūt gali man
atsiųsti: 1) pono Fricko3Turbūt klaidingai minimas Karl
Fritzsch (1903–1945) – nacių slaptosios policijos narys, 1942–1943 m.
Flossenbürgo koncentracijos stovyklos vado pavaduotojas. Greičiausiai kalbama
apie Wilhelm Frick (1877–1946) – nacių Vokietijos veikėją, 1933–1943 m.
Vokietijos vidaus reikalų ministrą, 1933–1945 m. reichsleiterį.
patvirtintą nuorašą, 2) pono Vilniaus srities komisaro4Horst
Wulff (1907–1945) – nacių Vokietijos veikėjas, 1941–1944 m. Vilniaus apygardos
komisaras. raštą, kad jis leidžia man gyventi Vilniuje ir čia dirbti man
skirtą universiteto darbą, kadangi Vilniuje yra mano daugiau nei 20 metų rinkta
biblioteka, mano archyvas, mano mokslinė medžiaga ir t. t. Aš nebeturiu pirštinių.
Žiemai man reikės storų vilnonių kojinių (senų sportinių kojinių – storų).
Praeitą trečiadienį gavau Tavo siuntinį (su pyragu, – ankstesnis buvo su
tabaku)5Vanda Daugirdaitė-Sruogienė rugsėjo mėn. 8 d.,
spėtina, iš Viekšnių Baliui Sruogai išsiuntė du siuntinius: 1 klg. siuntinį,
kuris buvo „gautas“ („25. Pyragaitis, dešra, kava, papirosai“), 2 klg.
siuntinį, kuris buvo „gautas“ („26. Sviesto 1/2 kl[g]., tabokas 1/2 kl[g]., česnakas, svogūnai, lašinių maž[as]
gab[aliukas], medus“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Iš Vandos
Sruogienės archyvo“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, nr.
16, l. 2r).. Atsiųsk dar mano tabako, – kolegos padeda man jį
sunaikinti. Su rūkalais pas mus striuka6Lageryje rūkalai buvo
ypač vertinami: „Bet svarbiausia prekė – tabakas ir cigaretės. Kiekvienas žino:
turi rūkalų – turėsi ir duonos. Todėl kai tik kantinoj pasirodo cigarečių, visi
kaliniai prie jų griūte griūna.
Tokių progų nepraleisdavome ir mes.
Nustvertus rūkalus slėpėme giliai – taupėme juodai dienai. Žinoma, šitaip
galėjo daryti nerūkantys, o prisiekusiems pypkoriams menkutės atsargos
pasibaigdavo greit ir jie paniurę žvelgdavo į kantiną. Labiausiai rūkalų
stygius kankino profesorių Sruogą: nepūtęs dūmo vaikščioja kaip nesavas, negali
rašyti ir kurti“ (Leonas Puskunigis, „Lagerio duona“, in: Leonas Puskunigis,
„Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas,
sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centras, 1998, p. 345).
Vanda Daugirdaitė-Sruogienė rugsėjo mėn. 17
d., 18 d., 24 d., spėtina, iš Viekšnių Baliui Sruogai išsiuntė dar tris
siuntinius, kurių kiekvienas svėrė po 1 klg. ir kuriuose, be maisto produktų,
higienos reikmenų ir kitų buities daiktų, buvo ir laiške labai prašomų rūkalų:
„27. Tirpyti lašiniai 1/4
klg., geri lašinukai, trupu[tu]kas kavos, cukraus 1/4 kl[g]., spinkos, dantinis muiliukas, 4
1/4 dėžutės papirosų,
4 svogūnai“; „28. 7 dėž[utės] papirosų, 1/2 [klg.] sūrio, gabaliukas lašinių,
100 gr. cukraus, trupu[tu]kas kavos, ligninas“; „29. Sausainukų 1/2 kl[g]., sviesto 1/4 [klg.], medaus 1/4, tabokos 1/4“ („Sąrašas siuntinių,
siųstų į Štuthofą“, žr. „Iš Vandos Sruogienės archyvo“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, nr. 16, l. 2r). Neaišku, ar šie trys
siuntiniai pasiekė lagerį – nepatvirtinta, kad jie buvo gauti (prie nuorodų
palikti klaustukai).. Labai gaila, kad draugų siuntiniai grąžinami
atgal. Siuntinių nereikia registruoti (gavau nuo Rimkienės)7Balys Sruoga apgailestavo, kad draugų siuntiniai lageryje nebuvo priimami. Bet
pasitaikydavo išimčių. Albinas Rimka su žmona Teofilija Bagdonaite-Rimkiene
rugpjūčio mėn. 28 d. Baliui Sruogai išsiuntė siuntinį, kuris buvo „gautas“:
„24. Rimkos siuntinys (taboka, obuoliai)“ („Sąrašas siuntinių, siųstų į
Štuthofą“, žr. „Iš Vandos Sruogienės archyvo“, in: LLTI
BR, f. 53, b. 1370, nr. 16, l. 2r).. Mano mieloji, mano geroji
Vanduk! Kaip norėčiau būti su Tavimi kartu – ir dirbti, ir kurti. Dabar aš
rasiu naujų spalvų, naujų melodijų, – ir kad visa tai bus skirta Tau ir
Daliai, aš taip pasiilgau kūrybinio darbo. Dabartinio mano gyvenimo beprasmiškumas
mane pykina. Mano mieloji, mano geroji Vanduk! Pabučiuok Dalią, pasveikink
pažįstamus, kurie manęs dar nepamiršo. Geroji Vanduk!
Tavo Baliukas
Nerašyk man daugiau, kaip 60 eilučių (eilutės ilgis neribotas)8Sakinys,
prirašytas vertikaliai kairėje paraštėje. Cheminiu pieštuku užtepta sakinio
dalis dėl eilutės ilgio: „(die länge der Zeile ist unbestimmt)“ [„(eilutės
ilgis neribotas)“]. Storu raudonu pieštuku apačioje pabraukta sakinio dalis,
nurodanti eilučių skaičių: „nicht mehr, als 60 Zeilen“ [„daugiau, kaip
60 eilučių“]..
[1r] // [1v] //