Adresse
Adresse[:]
Prof. Dr. Balys Sruoga
Lager Stutthof b/Danzig
Block VIII E
Stutthof, d. 1 August
Vanduk! Deine Postkarte von 21 Juli habe ich bekommen,
also ein Brief ist unterwegs verschwunden (von vorigen Woche). Am vorigen Donnerstag
habe ich auch ein Paket bekommen, – also, die Paketen sind alle hier –
in ordnung. Gute Vanduk! Ich freue mich sehr über jede Sache im Paket, – ich
weiss mit welchen Gefühlen Du alles vorbereitet hast. Zugleich bin ich traurig: ich
weiss, das jeder Stück von Lebensmitteln ist von Deinem und Dalias Mund weggenommen.
Du sollst mir nicht so viel schicken, – mehr für sich halten, – ich
werde auskommen! Gute Vanduk!
Ich habe ein nettes Brief von Valiukėnas bekommen (auch v. 21
Juli). Also, es wird früher oder später Emigration kommen. Zum Teufel! Wenn
werde ich in Deutschland bleiben müssen, ich muss eine Bescheinigung aus der
Universität, oder, besser, aus der Aufklärungsverwaltung haben, dass ich arbeite eine
Universitäts Arbeit. Ohne solcher Bescheinigung irgendwelcher Arbeitsamt kann mich in
jede Fabrik einpacken, wo ich mit meiner Gesundheit nicht lange aushalten werde. In
vorigen Jahre habe ich verschiedene Themen vorgelegt, – ich weiss nicht,
welche du ausgewählt hast. Also, in der Bescheinigung soll auch Themen genau genannt
werden. In Dresden es wäre besse wohnen, als in Berlin. Bloss meine Nerven sind so
zerrissen, dass ich zur Zeit arbeitsunfähig bin, – wie werde ich meine
Universitäts Arbeit machen? Aber diese Bescheinigung ist mir unbedingt notwendig. Bei
uns ist sehr heiss, insbesondere in unseren Schreibstube, wo ich arbeite, aber es ist
schon fast 3 Woche, als wir schon keine Möglichkeit haben zum Seebad gehen, –
wir sind da nur vier Mal gewesen.
Gute Vanduk! Verzeihe mir, dass Du soviel Sorgen für
mich hast, aber Du weisst doch gut, dass ich ganz unschuldig bin, –
dass meine Verhaftung ist wie ein Ziegel von dem Dach auf dem Kopf gefallen. Küsse
unsere liebe Dalia, grüsse den Vater und Nachbarn. Für Deine Sorgen vielleicht werde
ich können früher oder später bessere Dankbarkeit zu bringen. Lebe wohl, mein gute
Vanduk! Küsse Dalia!
Dein Baliukas
[1r] // [1v] //
___________
Adresas:
Prof. dr. Balys Sruoga
Stutthofo stovykla prie Danzigo
Blokas VIII E
Stutthof, [1943 m.] rugpjūčio 1 d.
Vanduk! Tavo liepos 21 d. atviruką gavau, vadinasi, vienas
laiškas pakeliui pradingo (praeitos savaitės). Praėjusį ketvirtadienį gavau ir
siuntinį1Vanda Sruogienė liepos mėn. 26 d. iš Kauno Baliui
Sruogai išsiuntė 1 klg. siuntinį: „12. Lašinukai, dešra, pyragaitis, duona,
papirosai“ („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Iš Vandos Sruogienės
archyvo“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, nr. 16, l.
1v)., – taigi visi siuntiniai yra čia – viskas gerai.
Geroji Vanduk! Aš labai džiaugiuosi kiekvienu daiktu siuntinyje, – žinau,
su kokiais jausmais Tu viską paruošei. Kartu esu liūdnas: žinau, kad kiekvienas
maisto gabaliukas atitrauktas nuo Tavo ir Dalios burnos. Tu neturėtum man tiek
daug siųsti, – pasilik daugiau sau, – aš išsiversiu! Geroji Vanduk!
Aš gavau malonų laišką nuo Valiukėno2Antanas Valiukėnas
(1913–1946), žurnalistas, redaktorius, vertėjas, rezistentas, antinacinio
pogrindžio dalyvis. Jis nuo 1940 m. rudens gyveno Berlyne, dalyvavo Lietuvos
pasiuntinybės veikloje, buvo diplomato Kazio Škirpos, Lietuvos įgaliotojo
ministro Vokietijoje, sekretorius. Antanas Valiukėnas rašė Baliui Sruogai į
Štuthofą, rūpinosi jo likimu – Berlyne ieškojo kambario, kur Balys Sruoga,
paleistas iš lagerio, galėtų apsigyventi: „Benachri[ch]tige mit Dankbarkeit
Valiukėnas, dass ich sein Brief bekommen habe. Ihm schreiben kann ich nicht,
weil in dem Falle mein Brief an Dir wegfallen sollte. Er hat mir in Berlin
schon ein Zimmer angeboten, – das ist sehr viel“ [„Su dėkingumu pranešk
Valiukėnui, kad aš gavau jo laišką. Rašyti jam aš negaliu, nes tokiu atveju
negalėsiu parašyti Tau. Jis man jau pasiūlė kambarį Berlyne, – tai labai daug“]
(Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Vilnių,
1943-08-08, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 17, l. 1r).
Antano Valiukėno laiškai Baliui Sruogai į Štuthofą neišliko. Apie juos žinome
tik iš Balio Sruogos laiškų. Dalia Sruogaitė prisiminė Vandos Sruogienės
pasakojimą, liudijantį Balio Sruogos ir Antano Valiukėno ryšį: „Nesu tikra, ar
tada Berlyne, ar kiek anksčiau buvau įdavusi VLIK'o atstovui, entuziastingam ir
šviesiam studentui Antanui Valiukėnui, kuriam nuoširdžiai rūpėjo Balio
reikalai, lagaminą su drabužiais, baltiniais, kad Balys eventualiai išeidamas
iš lagerio būtų jais aprūpintas. Deja, karui baigiantis ar jam pasibaigus,
paaiškėjo, kad Valiukėnas tapo NKVD auka ir Balys negavo tų savo daiktų“ (Dalia
Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata
Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p.
134). (irgi liepos 21 d.). Taigi, anksčiau ar vėliau ateis emigracija.
Velniai griebtų! Jeigu Vokietijoje teks pasilikti, man reikia iš universiteto, o
dar geriau iš Švietimo ministerijos gauti patvirtinimą, kad dirbu universitete. Be
tokio pažymėjimo kokia nors darbo birža gali nugrūsti mane į bet kurį fabriką, kur
aš su savo sveikata neilgai ištversiu. Praeitais metais pateikiau keletą temų,
– aš nežinau, kokią tu pasirinkai. Tad pažymoje temos taip pat turėtų būti
tiksliai nurodytos. Drezdene būtų geriau gyventi, nei Berlyne. Tiktai mano nervai
taip pašliję, kad aš dabar esu nedarbingas, – kaip aš dirbsiu
universitetinį darbą? Bet šis pažymėjimas man būtinai reikalingas. Pas mus labai
karšta, ypač mūsų raštinėje, kur aš dirbu, bet jau beveik trys savaitės, kai mes
nebeturime galimybės nueiti prie jūros, – mes ten buvome tik keturis
kartus.
Geroji Vanduk! Atleisk man, kad Tu dėl manęs turi tiek daug
rūpesčių, bet juk Tu gerai žinai, kad aš esu visai nekaltas, – kad mano
areštas yra kaip čerpė, nukritusi nuo stogo ant galvos346
Lietuvos inteligentai 1943-03-16 nacių okupacinės valdžios suimti be kaltės:
„Jie buvo suimti be kaltinimo, be tardymo ir be teismo. […] Tik vėliau visiems
buvo paskelbtas standartinis kaltinimas, kurį pasirašė SS štandartenfiureris,
Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karlas Jägeris: „[…] vadovavo
lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš reicho komisaro
paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją. Saugumo policijai ir Rytų krašto SD
viršininkui įsakius ir su tuo sutinkant aukštesniems SS ir policijos vadams,
siunčiamas į Vokietijos reicho koncentracijos stovyklą““ (Arūnas Bubnys,
„Lietuvių kelias į Štuthofą“, in: Pragaro vartai –
Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido
ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 13–14).
Balys Sruoga liudijo,
kaip lietuvių inteligentus „aprašė“ Štuthofo lagerio Politinio skyriaus
darbininkai: „Politinis skyrius atėjo su keturiom rašomom mašinėlėm. Nešė jas
keturi kaliniai, paskui kuriuos sekė du uniformuotu SS vyru.
– Na, bracia litwini, – atseit, sveiki, broliai lietuviai, kaip
sekasi, – draugiškai nusišypsojo vienas iš tų su mašinėle, – mes jūsų jau
laukėme…
Pasiuto! Ir šitie jau laukė! Kada gi jie vaišinti pradės?
Kokie išdidūs jie, kokie galingi! Rašomą mašinėlę neša! Bene jie ir bus
mūsų tardytojai ir teisėjai?
Šaukia mus po vieną. Tiesiai reikia atsistot,
pasitempus. Rankas nuleist ir į šlaunis įremt, maždaug, kad iš žmogaus virdulys
pasidarytų. Atsakinėti reikia greitai ir garsiai, kad ir kurčias girdėtų.
Kiekvieno vardas, pavardė. Šeimyniški dalykėliai. Adresas, kuriuo būtų galima
duoti žinią, kai lagery nusibaigsi…
– Už ką suimti?
– Nežinome, –
kiekvienas atsakom it susitarę.
Taip ir įrašo į popierius: nežinia už ką
suimti, – vis tiek!
Duoda mum po numerį, – čia, sako, bus dabar jūsų
pasas, nepameskite. Galva galima pamesti, bet numeris - ne: daug svarbiau…
Numeriai išėjo: dvidešimt vienas tūkstantis trys šimtai ir dar tenai
dešimtukai. Ant popierėlio su numeriu parašyta: schutzhaft-politisch.
– Ar ilgam mus čia patupdysite?
– Do końca wojny, – atseit, iki karo pabaigos, – schutzhaft-politisch, czerwony
winkel, raudonas trikampis – visi iki karo pabaigos.
– O kas tai
yra: schutzhaft-politisch?
– Tai yra politinis
apsaugos areštas. Į lagerį pasodino jus apsaugai. Jūs esate tokie
nusikaltėliai, kad laisvėje jūsų elgesiu pasipiktinusi visuomenė gali jus
suplėšyti. Valdžia, susirūpinusi jūsų gerove, ir pasodino jus į lagerį – nuo
visuomenės pasipiktinimo vaisių apsaugoti…
– O gal visuomenei nuo mūsų
apsaugoti? Kad mes negalėtumėm daugiau prieš valdžią nusidėti?
– Ne, ne.
Šitokiem dalykam mes turime kitą paragrafą, Verbeugungschaft – įspėjamasai areštas, kad daugiau nenusikalstų.
Šitokie pas mus vaikšto su žaliu trikampiu. Tai vis kriminalistai. Nuo jų mes
ir saugome visuomenę. O politinius – saugome nuo visuomenės…
– Sakyk tu
man, koks rūpestingumas!
– O ką manai? Trečiajame reiche turi būti tvarka…
Marsz do laźni, – atseit, marširuokite į pirtį.
Tuo ir baigėsi politinio skyriaus politika su mumis.
Na, su politiniu
skyriumi, atrodo, sugyvensime: nesimuša…“ (Balys Sruoga, „Pajūrio kurortas“,
in: Balys Sruoga, Dievų miškas: Memuarai, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX
amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2005, p. 40–41).
„Jam [Politinio skyriaus vadovui SS
vyresniajam feldfebeliui Lüdtkei] atrodė, kad visi, kuriuos gestapas siunčia į
lagerį, yra nusikaltėliai, yra aršiausi Vokietijos priešai“ (Balys Sruoga,
„Politinis skyrius“, in: Ibid., p. 43)..
Pabučiuok mūsų brangiąją Dalią, pasveikink tėvą ir kaimynus. Gal anksčiau ar
vėliau man pavyks geriau atsidėkoti už Tavo rūpesčius. Lik sveika, mano geroji
Vanduk! Pabučiuok Dalią!
Tavo Baliukas
[1r] // [1v] //