Adresas:
Prof. dr. Balys Sruoga
Stovykla Stutthof prie Danzigo
Blokas VIII E
Stutthof, 1943 [m.] rugpjūčio 8 [d.]
Vanduk! Vakar nuo Tavęs vėl nebuvo laiško, – galbūt
pakeliui jį koks juokdarys nukniaukė. Na, taip! Bet rugpjūčio 5 d. gavau 2
siuntinėlius nuo Tavęs ir Dalios!1Vanda Sruogienė rugpjūčio
mėn. 3 d. iš Kauno Baliui Sruogai išsiuntė registruotą 1 klg. siuntinį, kuris
„tikrai gautas“: „13. Sviesto 1/4, pyragaičio 1/4 klg., dešros 1/4, sūrio 1/4“. Dalia Sruogaitė (Dalė) rugpjūčio mėn. 5 d. Baliui
Sruogai išsiuntė 1 klg. siuntinį, kuris „tikrai gautas“: „15. Lašinukai 1/4 klg., dešra 1/4, obuolys, cukraus 1/4 klg., papirosai,
degtukai, muilas“. Kaune rugpjūčio mėn. 4 d. Marytės Nemeikšaitės registruotas
1 klg. siuntinys, adresuotas Baliui Sruogai, „grąžintas“: „14. Pyragaitis,
duona, lašiniai“ („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Iš Vandos
Sruogienės archyvo“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, nr.
16, l. 1v). Koks aš buvau laimingas! Kiekviename daikte jaučiu Jūsų
mylinčias rankas2Kacetininkų atsiminimuose, rašant apie
siuntinius, kalinių artimųjų rūpestis, meilė, ilgesys parodomi pasitelkiant
rankų, veido leitmotyvus: „Ak, siuntinys! Siuntinys kaliniui teikia daug
daugiau džiaugsmo, negu sužadėtinei gražiausios ir brangiausios dovanos. Jis ne
tik palaiko silpstančią jo gyvybę, bet ir gaivina dvasią. Dėliodamas kiekvieną
gražiai supakuotą ir suvyniotą daiktelį, jis mato tas rūpestingas rakeles,
kurios visa tai surankiojo, sutvarkė ir gėlytėmis papuošė. Jis mato tą mylintį
veidą ir ilgesio pilną žvilgsnį. Jis jaučia prie kiekvieno daiktelio priliestus
vaikučių pirštelius – juk tai siuntinys tėtukui, laukiamam ir ilgai
negrįžtančiam tėtukui…“ (A. Gervydas [Antanas Kučinskas], „Neribotas kiekis“,
in: A. Gervydas [Antanas Kučinskas], Už spygliuotų
vielų, Chicago: „Draugo“ spaustuvė, 1950, p. 98). ir vėl nesu
vienas pasmerktųjų urve. Ačiū, labai labai ačiū! Bet nesiųskit man tiek daug,
nejudriai gyvenant ir beprasmiškai egzistuojant, tiek daug nereikia – Jūs
pačios neturit badauti. Jūs pačios juk nieko neturit!3Kariškio, lakūno Mykolo Mačioko, kalinto Štuthofe, žmona Juzė Mačiokienė
liudijo, kad Vandai Sruogienei suruošti siuntinius nebuvo lengva: „Pradėjome
siųsti siuntinius. Iš pradžių galėjome siųsti kas dvi savaitės po du
kilogramus, o vėliau – kas savaitę. B. Sruogos žmonai siuntinius siųsti buvo
sunku. Kai V. Sruogienė skųsdavosi išsiuntusi blogą siuntinį, aš ją guosdavau
ir ramindavau, nes man šiuo atžvilgiu buvo lengviau. Mano vyras, prieš išvežant
į koncentracijos stovyklą, buvo stiklo fabriko direktorius. Fabriko darbininkai
jį mylėjo, todėl man kiek galėdami padėjo. Be to, šelpė studentai, kurie sudarė
studentų šelpimo draugiją, vadovaujamą prof. Končiaus. Jie atnešdavo man
gatavus siuntinius. Tokia materialinė parama nemažai pagelbėjo lageryje. Mano
vyras laiškuose rašė: „Jūsų siuntiniai gelbsti neeilinius, rinktinius Europos
žmones. Už kelis gabalus duonos, lašinių gabaliuką, pupelių kavą išperkame
Varšuvos profesorių ir kitus. Lašelis spirito kiek žmonių kančių palengvino…““
(Juzefa (Juzė) Mačiokienė, „[Atsiminimai apie Balį Sruogą]“, [pasirašytas
mašinraštis], žr: Virginija Stankevičiūtė, Amžininkų
atsiminimai apie Balį Sruogą: Diplominis darbas, vadovas Algimantas
Radzevičius, Kaunas: Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ordino valstybinis
Vinco Kapsuko universitetas, Kauno vakarinis fakultetas, Lietuvių kalbos ir
literatūros katedra, 1975, p. 143, in: BVSNM, 1372 Rp);
„Siunčiau siuntinukus, nes vyras buvo parašęs, kad galima siųsti kas dvi
savaitės. Maisto man padėdavo parūpinti Aleksoto stiklo fabriko, kuriame prieš
suėmimą dirbo mano vyras, darbininkai. Tie siuntiniai gelbėjo ne tik jį, bet ir
kitus kalinius, kurie negaudavo siuntinių“ (Juzė Mačiokienė, „Mykolas
Mačiokas“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, parengė Alisa
Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras,
1998, p. 90).
Balys Sruoga, grįžęs iš Štuthofo į Vilnių, prisiminė
Juzefos Mačiokienės pagalbą – ir siuntiniais, ir raštais valdžiai: „1945 metais
perskaičiau laikraštyje, jog į Vilnių parvežtas profesorius B. Sruoga. […]
Vieną dieną susiruošiau ir nuvažiavau. B. Sruoga gyveno savo bute prie Tauro
kalno. […] Atėjusi prie durų paskambinu ir paklausiu, ar namuose profesorius,
ar vienas. Įeinu į vidų. B. Sruoga žiūri išvargusio žmogaus veidu, nustebęs.
Stojasi ir žvelgia nustebusiu, klausiančiu žvilgsniu. Aš irgi labai jaudinuosi.
– Profesoriau, jūs nepažįstate manęs. Aš – Mačiokienė.
– Kaip
nepažinsi! Saule tu mūsų šviesioji! Tu sušildei mus toj baisioj klaikumoj… – ir
pamažu apglėbė mane.
– Tavo dėka mes pradėjome kapanotis ir griebtis už
gyvybės.
Pasisodino mane šalia ir ėmė pasakoti. „Vieną rytą 5 val. mus
išvarė į kiemą su pižamom, klumpėm. Buvo šlapdriba, šalta. Stovime susiglaudę
ir laukiame, kur mus varys kaip darbo jėgą, kaip vergus. Apie 8–9 val. atsidaro
vartai ir įvirsta didžiulė grupė vokiečių viršininkų. Pamatę tokį būrį,
sunerimome, širdys kažkaip neramiai suspurdėjo. Matyt, bus šaudymas ar korimas.
Prieina prie mūsų, – jų tarpe ir mūsų blokavas. Supratome, jog tai mus liečia.
Ateina, išsitraukia kažkokį lapą. Skaito ir šaukia Mačioką, bet pavardę labai
neaiškiai pasakė. Mykolas suvirpėjo ir sako:
– Nė velnio! Aišku, šaudys.
Kodėl mane pirmutinį reikia šaudyti! Neatsiliepsiu…
Skaito jau ketvirtą
kartą, pridėdami „her“. Aš sakau, jog dabar, brolyti, turi atsiliepti.
Spustelėjom vienas kitam rankas, ir Mačiokas atsiliepė. Jam įsako išeiti iš
rikiuotės, klausdami, kodėl taip ilgai neatsiliepė, bet klausia jau žmogišku
balsu.
– Generalinio štabo pulkininkas Mykolas Mačiokas! Rašo jūsų žmona,
kad jūs sergat. Jūsų žmona liko nėščia?
– Taip…
– O kodėl jūs savo
žmonai laiškų nerašote?
– Mes neturime, nei kuo, nei kur rašyti…
Po
to vokiečiai įsakė perkelti mus į švarius, dezinfekuotus barakus, nuvesti į
pirtį, kam reikalinga, duoti šiltus baltinius. Davė popieriaus rašyti… Į darbus
mūsų jau nevarė. Galėjo eiti tik tie, kurie norėjo. Aš norėjau eiti į raštinę,
kai viltis nušvito, kad gyvi išliksim. Galvojau, aš turėsiu medžiagos, prieisiu
prie jų vadinamos tvarkos, daugiau parašysiu apie tą pragaro mašiną ar žodžiu
kam perduosiu… Anksčiau man netilpo į jokią galvą, niekad niekada netilptų
mintys, nė sapnas niekad nesukurs to, ką mes savo nuodėmingais kūnais, kaulais
pernešėm… O tai buvo daroma šimtams, tūkstančiams žmonių…“ Profesorius abiem
rankom galvą susiėmė.
– Daugiau nekalbėkime apie tai, – prašiau.
– Aš
turu jus pavaišinti nors kavute, – sujudo B. Sruoga. Prieš važiuodama į Vilnių
ir žinodama, jog profesorius nepaprastai mėgsta kavą, pati padeginau kavos
pupelių. Mes dar prieš karą turėjome nusipirkę jos dvidešimt kilogramų, todėl
pasakiau:
– Profesoriau, aš pasičiupau tos kavos, kurią siunčiau į
Štuthofą.
B. Sruoga nepaprastai apsidžiaugė ir padavė šeimininkei
paruošti.
– Ten nebuvo kava, o sapnas, svajonė, – prisiminė.
Jis
labai pralinksmėjo. Atsistojo, pavaikščiojo, priėjo prie manęs.
– Kaip man
gaila, kad aš tau nieko tikro negaliu pasakyti apie tavo vyrą“ (Juzefa (Juzė)
Mačiokienė, „[Atsiminimai apie Balį Sruogą]“, [pasirašytas mašinraštis], žr:
Virginija Stankevičiūtė, Amžininkų atsiminimai apie Balį
Sruogą: Diplominis darbas, vadovas Algimantas Radzevičius, Kaunas:
Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ordino valstybinis Vinco Kapsuko
universitetas, Kauno vakarinis fakultetas, Lietuvių kalbos ir literatūros
katedra, 1975, p. 143–146). Vakar atėjo Tavo 100 markių pašto perlaida.
– Ačiū! Bet čia man pinigų ir baltinių nereikia, – visa tai
kaliniams nebūtina. Pranešk su dėkingumu Valiukėnui4Antanas
Valiukėnas (1913–1946), žurnalistas, redaktorius, vertėjas, rezistentas,
antinacinio pogrindžio dalyvis. Jis nuo 1940 m. rudens gyveno Berlyne, dalyvavo
Lietuvos pasiuntinybės veikloje, buvo diplomato Kazio Škirpos, Lietuvos
įgaliotojo ministro Vokietijoje, sekretorius. Antanas Valiukėnas rašė Baliui
Sruogai į Štuthofą, rūpinosi jo likimu – Berlyne ieškojo kambario, kur Balys
Sruoga, paleistas iš lagerio, galėtų apsigyventi. Antano Valiukėno laiškai
Baliui Sruogai į Štuthofą neišliko. Apie juos žinome tik iš Balio Sruogos
laiškų. Dalia Sruogaitė prisiminė Vandos Sruogienės pasakojimą, liudijantį
Balio Sruogos ir Antano Valiukėno ryšį: „Nesu tikra, ar tada Berlyne, ar kiek
anksčiau buvau įdavusi VLIK'o atstovui, entuziastingam ir šviesiam studentui
Antanui Valiukėnui, kuriam nuoširdžiai rūpėjo Balio reikalai, lagaminą su
drabužiais, baltiniais, kad Balys eventualiai išeidamas iš lagerio būtų jais
aprūpintas. Deja, karui baigiantis ar jam pasibaigus, paaiškėjo, kad Valiukėnas
tapo NKVD auka ir Balys negavo tų savo daiktų“ (Dalia Sruogaitė, Atminties archeologija, redagavo Donata Linčiuvienė,
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 134).,
kad aš gavau jo laišką. Jam rašyti aš negaliu, nes tokiu atveju mano laiškas Tau
turėtų būti praleistas. Jis man jau pasiūlė kambarį Berlyne, – tai labai
daug. Mūsų situacija nepasikeitė (tik jau visą mėnesį nebeturim galimybės nueiti
prie jūros maudytis), atrodo, kad mes sėdim tvirtai ir nepajudinamai, – kad
visos kalbos apie paleidimą yra tik tauškalai patikliems žmonėms. Bet dėl visa ko
jau dabar atsiųsk į Berlyną pažymėjimą iš Švietimo ministerijos, kad Vokietijoje
aš turiu dirbti mokslinį darbą (tikslus temos pavadinimas taip pat turi būti
nurodytas), – be tokio pažymėjimo gali kilti kokių nors nesusipratimų. Man
čia reikia skutimosi muilo, – gal galėsi įdėti į kitą siuntinį, – ir
pastos „Skutal“. Geriausi mažesni siuntinėliai, kaip paskutinysis (dabar siuntinių
skaičius ir svoris neribojamas, – galima siųsti, kiek tik nori)5„Gale 1943 metų vasaros išėjo naujas parėdymas, kuris leido
kaliniams gauti siuntinius neriboto kiekio (unbegrenzte Menge). Siuntinius ėmė
dalinti du kartu į savaitę, atiminėjo mažiau ir pasirūpino jų apsauga. Žodžiu,
buvo gerinamos sąlygos, nes vokiečiams ėmė nesisekti fronte.
Išėjus šitam
naujam parėdymui, kiekvienas kalinys pirmajame savo laiške privalėjo apie tai
parašyti savo artimiems. Vienas kitą ragino rašyti: „Schick mir unbegrenzte
Menge“ (siųsk man neribotą kiekį), bet daugumas iš kuklumo parašė kiek
švelniau: „Nuo šiol siuntinius galime gauti neriboto dydžio bei svorio…““ (A.
Gervydas [Antanas Kučinskas], „Neribotas kiekis“, in: A. Gervydas [Antanas
Kučinskas], Už spygliuotų vielų, Chicago: „Draugo“
spaustuvė, 1950, p. 98). Įdėk dar truputį mano tabako, – jis vis
dėlto geras, – aš turiu pypkę. Ir išgelbėk tabaką iš rūsio – jis ten
neturi pražūti. Fiziškai jaučiuosi vidutiniškai, bet ilgesys, tėvynės pasiilgimas
labai stipriai veikia mano savijautą. Na, taip – ką aš pasakosiu apie
tokius dalykus! Pabučiuok mūsų mielą Daliuką nuoširdžiai ir švelniai, – ji
turėtų pajusti, kaip aš ją myliu. Ir Tave, geroji Vanduk… Ach, būtų geriau
nerašyti jokių žodžių, – jie niekada neatitiks tikrovės. Ačiū Tau, labai
ačiū! Pasveikink tėvą ir kaimynus. Širdingai bučiuoju Tave, geroji Vanduk!
Lik sveika, lik sveika!
Tavo Baliukas
[1r] // [1v] //