Stutthof, 22 August 194[3]
Adresse[:]
Prof. Dr. Balys Sruoga
Lager Stutthof b/Danzig
Block VIII E
Stutthof, 22 August 194[3]
Meine Vanduk! Vorige Woche war mir besonders glüchlich:
ich habe bekommen: 1) 2 Paketen – von Dir und Dalia, 2) Brief von 2–3
August + Brief mit Bescheinigung + Postkarte + Korrektur der Bescheinigung. Ich bin
Dir unendlich dankbar für Deine Güte und Sorgen! Auf dem Grunde dieser Bescheinigung
ich werde sofort ein Gesuch schreiben. Aber Deine Gesuche sind wichtiger. Hier wurde
mir halboffiziell geratet, dass auf dem Grunde dieser Bescheinigung der Rektor ein
Gesuch schreiben soll. Sonst unseres Leben ist unverändert. Es scheint, dass man uns
da oben, irgendwo, zwischen Erde und Himmel ganz vergessen hat. Na, ja, das ist
selbstverständlich in der Kriegszeiten. Nach deinen Besuchen und Gesuchen habe ich
mehr Hoffnung. Es wäre höchste Zeit von hier wegzufahren. Hiesiges Klima passt sehr
wenig für meine Gesundheit. Arbeitsfähigkeit (Geistesarbeit) ist mir noch nicht
zurückgekehrt. Dazu habe ich gekriegt noch rheumatischen Schmerzen in dem linken
Schulter und Arm, – na, man kann noch aushalten, sein ruhig. Meine Vanduk! Für
Geld (mein Honorar) du sollst besorgen Heizmittel und Gemüse für den Winter, –
das ist die Hauptsache. Sie beiden sollen nicht frieren und hungern. 100 Mark von Dir
habe ich erhalten – danke! Mehr brauche ich jetzt nicht. Es wird doch ein Tag
kommen, wann ich frei werde – nach der ernste Lebensschule. An die Zukunft
sehe ich ruhig und zuversichtlich. Natürlich, der Geist empört sich gegen die
Ungerechtigkeit, die wurde uns getan mit meiner Verhaftung. Aber nach der
Lagererfahrung der Charakter wird stärker. Ich erlebe sehr oft die Momenten der
lyrischer Begeisterung – und in dem Unglück kann man der Glück finden: in der
philosophisch–lyrischen Betrachtung der Welt, in der Vernehmung der Ereignisse
mit ruhiger Weisheit! Sei ruhig, mein Vanduk, ich werde aushalten. Deine Schritte
sind alle sehr gut. Schicke mir keine Streichhölzern (verbotene) und kein Brot (sich
verdirbt). Jetzt das Gewicht der Päckchen ist unbegrenzt, aber mir vollständig
genügt, was du schickst. Danke, Daliuk, für den Apfel! Küsse ich Dich und Daliuk
herzlich, und liebe enlos, und träume von Ihnen, meine guten Geisten!
Leben sie wohl.
Ihrer Baliukas, Ihrer Dichter, –
Häftling von Stutthof
[1r] // [1v] //
___________
Adresas:
Prof. dr. Balys Sruoga
Stovykla Stutthof prie Danzigo
Blokas VIII E
Stutthof, 194[3] [m.] rugpjūčio 22 [d.]
Mano Vanduk! Praeita savaitė man buvo ypač sėkminga: aš
gavau: 1) 2 siuntinius – iš Tavęs ir Dalios1Dalia
Sruogaitė (Dalė) rugpjūčio mėn. 5 d., spėtina, iš Viekšnių Baliui Sruogai
išsiuntė 1 klg. siuntinį, kuris „tikrai gautas“: „15. Lašinukai 1/4 klg., dešra 1/4 [klg.], obuolys,
cukraus 1/4 klg.,
papirosai, degtukai, muilas“. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė rugpjūčio mėn. 10 d.,
spėtina, iš Viekšnių Baliui Sruogai išsiuntė 1 klg. siuntinį: „16. Kumpio 1/2 klg., medaus 1/4 kl[g.], papirosai, 1
maž[as] špekuchiukas“ („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Iš Vandos
Sruogienės archyvo“, in: LLTI BR, f. 53, b. 1370, nr.
16, l. 1v)., 2) rugpjūčio 2–3 d. laišką + laišką su pažymėjimu +
atviruką + pažymėjimo korektūrą2Vandos Daugirdaitės-Sruogienės
laiškai, rašyti Baliui Sruogai į Štuthofo lagerį, neišliko (jie archyvuose
nerasti). Spėtina, kad Vanda Daugirdaitė-Sruogienė kreipėsi į VU rektorių
Mykolą Biržišką dėl patvirtinimo, kad Balys Sruoga iki suėmimo buvo VU
Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius, dėstė rusų literatūros istoriją ir
visuotinę teatro istoriją.. Aš Tau be galo dėkingas už Tavo gerumą ir
rūpesčius! Šio pažymėjimo pagrindu aš tuojau parašysiu prašymą. Bet Tavo prašymai
svarbesni. Čia man pusiau oficialiai patarta, kad pasiremdamas šiuo pažymėjimu
rektorius turėtų parašyti prašymą. Mūsų gyvenimas dar nepasikeitė. Atrodo, kad
buvome visiškai pamiršti ten, kažkur tarp žemės ir dangaus. Na, taip, karo metais
tai savaime suprantama. Po Tavo apsilankymų ir rašymų turiu daugiau vilties. Būt
pats laikas iš čia išvažiuoti. Čionykštis klimatas labai mažai tinka mano
sveikatai. Darbingumo (kūrybai) dar nesu atgavęs. Be to, prasidėjo reumatiniai
skausmai kairiajame petyje ir rankoje, – na, dar galima ištverti, būk rami.
Mano Vanduk! Už pinigus (mano honorarą) turi pasirūpinti kuru ir daržovėmis
žiemai, – tai svarbiausias dalykas. Judvi neturit šalti ir badauti. Gavau
iš Tavęs 100 markių3Išliko Vandos Daugirdaitės-Sruogienės
prašymas VU rektoriui Mykolui Biržiškai dėl algos išmokėjimo Baliui Sruogai:
„Prašau Tamstos padaryti reikalingų žygių, kad mano vyrui, prof. Baliui
Sruogai, būtų išmokama pilna alga nuo š. m. birželio mėn. 22 d., nes nuo to
laiko jis skaitosi amnestuotas ir jau turėjo būti išleistas iš koncentracijos
stovyklos, tebelaikomas ten, tebėsąs dėl karantino.
Taip pat prašau
pasirūpinti, kad jam būtų grąžinta visa alga nuo š. m. balandžio 1 d. iki š. m.
birželio 22 d. Grįžęs į laisvę mano vyras turės rimtai gydytis ir ilsėtis, kol
po koncentracijos stovyklos režimo atgaus darbingumą. Šiais laikais tam
reikalinga nemaža lėšų. Be to, mano vyras yra praradęs koncentracijos
stovykloje visus daiktus, kurius su savim turėjo, kostiumą, baltinius, batus ir
kt. Naujų daiktų įsigyjimas šiais laikais yra labai sunkus ir iš savo algos jis
to padaryti negalės“ (Vandos Daugirdaitės-Sruogienės laiškas Mykolui Biržiškai,
Vilnius, 1943-07-24, in: „Balio Sruogos asmens byla“, in: VU
A, f. R 856, b. K-1399, l. 19r). VU rektorius prašymą palaikė
1943-07-29.
„Mūsų pinigai, kurių daugumas arešto metu turėjo po truputį
(gal viens daugiau, kiti mažiau), arba įsidėjo išeidami iš namų, buvo sudėti į
sąskaitą. Kiekvienas, turėdamas tokių pinigų, galėjo gauti tam tikrą sumą kaip
kuponų kortelę ir už tuos kuponus galėjo nusipirkti (išsikeisti) raudonų
burokėlių blėkinukę, retkarčiais kažkokios „machorkės“ paketėlį, o dar rečiau –
turkiškų cigarečių (papirosų). Ar būdavo kantinoje dar kokių gėrybių ir už
kokius „pinigus“, žinojo tik kantinos Jonelis (Katinauskas)“ (Aleksandras
Kantvilas, Memuarai: Mano prisiminimai
apie Stutthofo koncentracijos stovyklą ir joje kalintus likimo draugus,
Lietuvos įkaitus, 1943–1945, mašinraštis, Hobart, Tasmania, 1990 m.
balandžio mėn., in: LNMMB RKRS, f. 188, b. 192, l.
40r). – ačiū! Dabar man daugiau nereikia. Juk ateis tokia diena,
kada aš būsiu laisvas – po rimtos gyvenimo mokyklos. Į ateitį žiūriu ramiai
ir vilties nenustodamas. Žinoma, siela maištauja dėl skriaudos, kuri mums buvo
padaryta mane suėmus. Bet po patyrimų lageryje mano būdas taps tvirtesnis. Aš
labai dažnai išgyvenu poetinio įkvėpimo akimirksnius – ir nelaimėje galima
rasti laimę: filosofiniame–lyriniame požiūryje į pasaulį, žvelgiant į įvykius su
ramia išmintimi! Būk rami, mano Vanduk, aš ištversiu. Visi Tavo žingsniai labai
geri. Nesiųsk man degtukų (uždrausta) ir duonos (ji sugenda). Dabar siuntinių
svoris neribojamas, bet man visiškai pakanka to, ką siunti. Ačiū, Daliuk, už
obuolį! Bučiuoju Tave ir Daliuką širdingai ir be galo myliu, ir sapnuoju Jus, mano
gerosios dvasios!
Likit sveikos.
Jūsų Baliukas, Jūsų poetas, –
Stutthofo kalinys
[1r] // [1v] //