Adresse[:]
Prof. Dr. Balys Sruoga
Lager Stutthof b/Danzig
Block VIII E
Stutthof, d. 4 Juli, 1943
Vanduk! Ich schreibe dir regelmässig jeden Sonntag (od.
2 Montag). Von dir habe ich ein Brief und eine Postkarte bloss am 26 Juni erhalten.
Die Briefe zu uns kommen jeden Samstag, aber gestern, d. 3 Juli, gab es von Dir kein
Brief. Der letzten Paket (mit Rasierpaste) habe ich erhalten am 21 Juni, – und
weiter habe ich von dir keine Nachricht. Man spricht über meine baldige Entlassung
aus dem Lager, aber wann das kann geschehen – ich habe keine Ahnung. Es kann
bald geschehen, aber es kann auch nach Wochen, Monaten oder Jehren stattfinden. Ich
weiss nichts darüber. Ich weiss auch nicht, wohin, im Falle der Entlassung, ich werde
fahren müssen. Jetzt physisch bin ich gesund. Am 2 Juli waren wir im Ostsee –
baden, unterwegs im Walde haben viel Blaubeeren gesammelt und gegessen. Das Wetter
war gut, und das Bad war schön. Nächste Woche geher wir wieder zum Ostseebad,
wahrscheinlich am 5 und 9 Juli. Ich bleibe immer bei meiner alten Arbeit, –
ohne Arbeit kann ich nicht leben, bloss arbeite etwas weniger, – als
Freiwilliger. Der Stand der seelischen Erlebnissen wechselt sich sehr oft. Ich weiss,
dass Du mir ein Brief geschrieben hast, aber er irgendwo unterwegs stecken bleibt.
Ich hoffe, nach 10 oder 15 Juli aus diesem Lager werde ich entlassen (kann meine
Hoffnung und falsch sein), – ich weiss nicht, ob es lohnt mir nach Stutthof
Pakette zu schicken, aber die Pakette zu bekommen – es ist sehr angenehm. Wie
möchte ich zusammen mit Dir, mit Daliukas sein, – was für eine teuflische
Sache das Heimatweh ist! Es gibt keine Worte um diesen Gefühl zu ausdrücken!
Küsse herzlich unseren Daliuką, – danke Ihr für ihre
Bravheit. Grüsse allen Nachbarn und Bekannten, die sind gut für Euch. Es ist
sehr traurig, dass und dein Frühling und Sommer verdorben sind, – dass du
musst so viel Sorgen haben und ich kann nichts Dir helfen. Aber ich bin nicht der
Herr meines Schicksals, – was kann ich machen! Ich danke Dir – viel
– viel! Seien sie beide strark und nicht traurig, – verlieren den Mut
nicht. Ich den Mut verliere nicht!
Küsse dich herzlich und dankbar.
Adresas:
Prof. dr. Balys Sruoga
Stutthofo stovykla prie Danzigo
Blokas VIII E
Stutthof, 1943 m., liepos 4 d.
Vanduk! Aš rašau Tau reguliariai kiekvieną sekmadienį (arba
pirmadienį). Laišką ir atvirutę nuo Tavęs gavau tik birželio 26 d. Laiškai pas mus
ateina kiekvieną sekmadienį, bet vakar, liepos 3 d., nuo Tavęs laiško nebuvo.
Paskutinį siuntinį (su skutimosi pasta) esu gavęs birželio 21 d., o daugiau iš
Tavęs neturiu jokios žinios. Kalbama, kad mane netrukus išleis iš lagerio, bet
kada tai galėtų įvykti – aš nežinau. Gali išleisti greitai, bet gali užtrukti
savaites, mėnesius ar metus. Daugiau nieko nežinau. Aš taip pat nežinau, kur
turėsiu važiuoti, jei mane išleistų. Dabar fiziškai esu sveikas. Liepos 2 d. buvom
prie Baltijos jūros – maudytis, pakeliui miške prisirinkom ir prisivalgėm daug
mėlynių. Oras buvo geras, o maudynės puikios1 Lietuviai, buvę
Štuthofo kaliniai, savo memuaruose neaprašo 1943 m. lageryje vykusių kelionių į
pajūrį. Tik Leono Puskunigio atsiminimuose liudijama, kad norvegai,
pasipriešinę naciams, kartu su lietuviais 1944 m. vasarą buvo vedami maudytis:
„Buvo graži šilta liepos ar rugpjūčio diena, ir mes patraukėme per pažįstamą
klampią smėlio aikštę į pajūrį. Priekyje žengė aukštos ir gausios šiauriečių
gretos – „visa Norvegijos policija“, kaip buvo kalbama lagery. Paskui juos
ėjome mes – nedidelė saujelė. Mus lydėjo tik keletas suklypusių esesmanų ir du
raiteliai: lagerio viršininkas hauptmanas Mėjeris ir raportfiureris Hemnicas.
Šiandien šios dvi lagerio galvos pasipuošusios baltais uniforminiais švarkais
ir gražiom šypsenom. Į pajūrį tik pustrečio kilometro, bet mes neiname tiesiai,
o sukame į šilelio pakraštį, kur spygliuotom vielom aptvertas stovi mažas
namelis ir saulėkaitoj lepinasi dvi moterys trumpom kelnaitėm. Mes jau
girdėjome, kad šitam lageriūkšty gyvena dvi pasiaukojusios kekšės, todėl Šernas
pajuokauja:
Pabučiuok nuoširdžiai mūsų Daliuką, – padėkok jai už jos
paklusnumą. Perduok linkėjimus visiems kaimynams ir pažįstamiems, kurie Jums geri.
Labai liūdna, kad ir Tavo pavasaris, ir vasara sugadinti, – kad Tu turi tiek daug
rūpesčių, o aš negaliu Tau niekuo padėti. Bet aš nesu savo likimo viešpats, – ką
gi aš galiu padaryti! Aš Tau dėkoju – labai labai! Būkit abi stiprios ir
neliūdėkit, – nepraraskit drąsos. Aš jos nenustoju!
Bučiuoju Tave nuoširdžiai ir su dėkingumu.
Tavo Baliukas
[1r] // [1v] //