Adresas:
Prof. dr. Balys Sruoga
Stutthofo stovykla prie Danzigo
Blokas VIII E
Stutthof, 1943 m. liepos 18 d.
Vanduk! Praėjusi savaitė man buvo ypač sėkminga. Liepos 12 d.
gavau du, liepos 15 d. – vieną siuntinį nuo Tavęs, o liepos 17 d. –
du Tavo laiškus (liepos 3 ir 11 d.). Laiškai buvo turiningi – jie mus visus
pradžiugino. Vargšas vaike, siunti man viską, ką turi, o jums su Dalia valgyti
nieko nebelieka! Žinoma, aš labai džiaugiuosi, bet galėčiau išsiversti ir su
mažiau daiktų. Pasilik daugiau maisto sau! Mūsų situacija nė kiek nepasikeitė,
– apie savo tolimesnį likimą mes nieko nežinom. Be abejo, tokia padėtis
labai veikia mano nervus, kurie niekada nebuvo geri. Ir mano širdis negaluoja.
Mano suėmimo beprasmiškumas ir gyvenimas lageryje gali sukelti neviltį. Kokias
temas priėmė prof. Stegmannas?1Kurt von Pritzwald Stegmann
1901–1962), vokiečių kalbininkas, 1941–1944 m. Rygos Reicho komisaro Rytų
klausimais patarėjas, turėjo aprobuoti Vilniaus universiteto dėstytojų
rengiamus mokslo darbus. Balys Sruoga tyrinėjo vokiečių literatūrą, rengė
vokiečių romantizmo paskaitas. Kurso pradžioje Balys Sruoga studentams
prisistatė kaip „karo metų germanistas, pavaduoj[antis], kol ateis geresnis“
(Balys Sruoga, „Vokiečių romantizmas. Paskaitos, skaitytos Kauno ir Vilniaus
universitetuose“, in: LLTI BR, f. 1, b. 5747, l. 1r).
Dabar aš negaliu dirbti jokio mokslinio darbo, netgi skaityti knygos
– galva neveikia – tik būtų labai įdomu žinoti temas: neprisimenu,
kokias aš buvau pasiūlęs. Rašau Tau kiekvieną sekmadienį, – bet Tu man
turėtum parašyti ne daugiau nei 60 eilučių (eilutės ilgis neribotas), –
tolesnės eilutės nukerpamos2„Nustatydavo jisai [SS feldfebelis
Arthur Platz], kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per
daug, – nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, ir ką tu jam! Suskaičiuoti,
kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, bet paskaityti tom eilutėm jam laiko
nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgio eilutė – penkių ar dvidešimt
penkių centimetrų, tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius.
Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek eilučių sutalpinsi –
tai jau tavo reikalas – dešimt ar penkiasdešimt. Mažiausia kas jam laiške
nepatiko, tuoj – blinkt – laišką į krepšį – ir po visam“ (Balys Sruoga,
„Laiškai ir siuntiniai“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas,
(ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3),
redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2005, p. 280).. Raštinėje dabar dirbu šiek tiek mažiau, – jau
keturis kartus buvau prie Baltijos jūros maudytis. Nenoriu rašyti apie savo vidinį
gyvenimą, – laiškus skaitai ne Tu viena. Galbūt jau šią savaitę išsispręs
mūsų likimas, – yra keletas neaiškių ženklų, tačiau jie mane ne kartą jau
apgavo. Dvasiškai aš vėl stiprus, laikinas silpnumas jau praėjo, aš vėl sveriu 72
kilogramus, tiek svėriau ir prieš patekdamas į lagerį3„Nepraėjus mėnesiui nuo atvažiavimo dienos, balandyje keturi iš grupės jau
buvo mirę (trys – nuo išsekimo ir ligų, vienas – užmuštas taburete). Dar
keliolika laukė savo eilės paliegėlių-mirtininkų, vadinamųjų klipatų,
komandoje. Tarp jų buvo ir B. Sruoga. Miško darbuose jis ištvėrė tik savaitę;
paskui 39,6o temperatūra, klebetuojančia širdimi,
svaigstančia galva ir sutinusiomis kojomis, per neilgą „įpilietinimo“ tarpą
netekęs 29 kg svorio, kurį laiką gulėjo lagerio ligoninėje, po to vėl buvo
sugrąžintas tampyti rąstų ir rauti kelmų, o po kelių dienų, kojoms galutinai
atsisakius, pervestas į klipatas“ (Algis Samulionis, Balys
Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 329).
Balys Sruoga, tapęs „garbės
kaliniu“ – įkaitu, buvo dvasiškai ir fiziškai nukamuotas, išsekęs, gyveno
pusbadžiu: „Sužinojom, kad nuo to laiko esame… įkaitai. Vadinasi, jeigu
Lietuvoje kas nors nudės von Rentelną, Hingstą ar kurį nors Wulfą,
gestapininkams nereikės gaudyti lietuvių sušaudymui. Štuthofe yra jų
keliasdešimt, kuriuos, surinkus į dujų kamerą, be triukšmo, tyliai per keletą
minučių galima išbraukti iš gyvųjų sąrašo.
Nuo tol kiekvieną valandą
laukėme mirties bausmės, ir dujų kameros šmėkla buvo baisesnė negu katorginiai
darbai bei nuolatiniai mušimai. Be abejo, tam, kas norėjo dirbti, nieks
nedraudė, tačiau dauguma darbo atsisakė. Visi buvo pusgyviai, vos laikėsi ant
kojų.
Ne kitaip atrodė ir Sruoga, per pirmuosius mėnesius visiškai
sunykęs. Gavęs progą nedirbti, ištisomis dienomis gulėjo, norėdamas nors kiek
pasilsėti ir sustiprėti. Tačiau koks tai buvo poilsis tokiam intelektualui,
kaip jis? Tuo metu retai kada patekdavo į rankas laikraštis, o apie knygą
nebuvo ko nė svajoti. Be to, ir toliau badavome, nes siuntiniai vos ėmė
rodytis.
Niekuomet nepamiršiu trumpo pasikalbėjimo su Sruoga. Parėmęs
galvą, žiūri į tolį. Akių žvilgsnis beveik klaikus.
– Apie ką,
profesoriau, susimąstėte? Šeima? Kūryba? – paklausiau.
– Nei apie šeimą,
nei juo labiau apie kūrybą negalvoju. Svajoju, kaip gera būtų suvalgyti duonos
kąsnį.
Abu buvome alkani, ir kalba nutrūko, nes visus skambius žodžius,
gražias mintis ar net genialiausius kūrybinius planus – viską buvo užgožęs
žodis „duona““ (Rapolas Mackonis, „Pavasario giesmė pragaro dugne“, in: Balys Didysis: Atsiminimai apie Balį
Sruogą, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių ir
literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 291).
„Vacius
[Kozlovskis], būdavo, kartais iš gautųjų siuntinių atrenka visokių nuotrupų ir
padalina savo bloko labiausiai nusibaigusiem kaliniam. Kartą jis ir man davė
porą gabalėlių džiovintos juodos duonos, – kažkodėl man jis buvo palankus. Ar
ne todėl tiktai, kad nuo antausių aš nevirsdavau žemėn, – tokie dalykai jam
imponuodavo.
Paėmiau, žemai nusilenkdamas, tuodu sausainiuku ir traukiuosi
į pašalę, – tai bent pačiulpsiu! Išlindau iš minios, išsibrukau, gi – žiū!
Nebėr mano sausainiukų, – koks galvijas man juos jau nukniaukė! Tai niekšas!
Taip neišpasakytai liūdna pasidarė, kad sukniubau patvory ir žliumbiu
paspringdamas. Dabar tai aš tikrai supratau, kodėl man mažam tėvas sakydavo,
kad, pakeliant nukritusį duonos gabalėlį, jis būtinai reikia pabučiuoti.
Velnias vis dėlto su ta duona!
Bjauriausia, kad ji ir naktį ramybės
neduoda. Vos sudedi akis – taip ir slenka prošal auksinė karieta. Auksinė
karieta, šešiais žirgais pakinkyta. Karietoje sėdi tokia graži, tokia puošni
ponia, dangiškais migdolais pakvipusi. Važiuoja, šypsosi sau, rankele mojuoja,
atseit atsisveikina, bestija!
Kažkodėl duona man vis auksinėje karietoje
vaidenosi kaip graži puošni ponia, – karalienė, kad ją kur velniai!
Kad
nors trupučiuką duonos kur gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir
pečiumi. Ir dar mažutę svogūno galvelę, skersai ir įstrižai papjaustytą. Gerai,
žinoma, būtų ir apvaliais rutulėliais, plonyčiais tokiais, perregimais. O jei
dar prie viso būtų druskos kruopelė, – oho! – sakykite, ar daug žmogui
tereikia, kad jis būtų laimingas?
Ne, ne! Daugiau taip nebegalima. Arba tą
prakeiktą auksinę karietą sukulsiu, arba… arba… Kas arba? Arba eisiu vogti!
Pagaus, manote? Užmuš?
Nagi, po velnių, tegu užmuša, – didelis čia
daiktas!
Ne, ne! Vis tiek! Nebegaliu…
Beje, kaimynas prieš valandą
išmetė pro langą į šiukšlyną pažaliavusios duonos riekę. Visą riekę, kad
žinotumėt!
Kažin kur ji būtų dingusi?
Viešpatie, Viešpatie, – kaip aš
valgyti noriu!“ (Balys Sruoga, „Lageriška mityba“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas, (ser. Lietuvių
literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo Donata Linčiuvienė,
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 277–279).
„Tie
maži duonos trupiniai ir tas gabalėlis lašinių iš siuntinėlių, gaunamų
retkarčiais iš Lietuvos, padėjo mums atsistoti ant kojų. Gal ir savijauta,
patekus į biurus, palaikė mūsų jėgas. Padėtis pamažu gerėjo ir mums ilgainiui
susidarė iliuzija, kad esame pilnai atsigavę. Bet fiziški sunaikinimo pėdsakai
pasirodė didesni, negu mes galvojome.
– Pražydo kaip bijūnai! – juokėmės
pradžioje. – Tokie apvalūs net laisvėje nebuvom.
Iš tikro mūsų išvaizda
nelauktai pagražėjo: veidai išsipūtė, skruostai nusidažė krauju ir pienu, akys
pažvalėjo. Ir plaukai augo ant galvos – tos utėlių autostrados nei pėsakų
nebeliko; augo jie ir ant smakro ir ant lūpų. […]
Kai įdomumas praėjo,
nebereikėjo nei pastabų, nei pajuokos: barzdos ir ūsai savaime dingo. Dingo ir
ta gražioji išvaizda, tie pražydę veidai. Pamažu „normalėjome“, pasidarėme
tokie, kokie kacete ir turėjome būti. Tada paaiškėjo atsigaunančio organizmo
pokštas – pagražinti žmogų daugiau negu reikia.
Šis pokštas buvo surištas
su kitu – ne tik neįdomiu, bet ir skausmingu. Mus apniko niežai ar kas
panašaus. Nežinojome, kaip numalšinti niežėjimą, o naktimis – kaip atsigulti.
[…] Pats Starkus nežinojo, kas tai per reiškinys: laisvėj medicina su tokiais
susirgimais iš viso turbūt nesusiduria. Jo atneštas tepalas apramindavo, tačiau
gydė mažai. Ilgainiui ir Starkus įsitikino, kad ši nauja liga yra tik
praeinamas organizmo kerštas už truputį pagreitintą jo atsakymą, gal už
riebalus.
Organizmas keršijo dar įvairiomis formomis. Nepraėjo šašai, o
prasidėjo šunvotės, abscesai. Jiems mažėjant, ėmė kojos tinti, ir tai truko dar
ilgą laiką, kai kuriems net iš kaceto išėjus. […]
Gerai, kad mes negreit
sulaukėme riebių siuntinėlių“ (Stasys Yla, „Kai Lozoriai atsigauna“, in: Stasys
Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata,
1951, p. 153–154).
„Nors maistas liko toks pat, kaip seniau, bet
organizmas, atpalaiduotas nuo darbo, nuo lietaus ir šalčio, pamažu pradėjo
atsigauti ir stiprėti. Kurie pasiliko dirbti įstaigose, tie gaudavo po truputį
papildomo maisto ir atliekamu duonos gabalu galėjo pasidalinti su savo
draugais. Kiti vėl gavo pagelbinio darbo prie maisto sandėlio, kuris buvo greta
mūsų bloko. Už iškrovimą atvežtos duonos, miltų ar cukraus, gaudavo po riekelę
duonos – tai ne mažas pelnas.
Tačiau tas nusilpninto kūno atkutimas
organizmui kaštavo ne pigiai. Pirmiausia beveik visus užpuolė savotiška niežų
liga. Kūną išberdavo mažais spuogeliais, kuriuos labai niežtėjo. Besikasant,
oda prasidrėksdavo ir atsirasdavo mažos žaizdelės, kurios ilgai negydavo.
Laimei, dr. Starkus susukdavo visokių tepalų, kuriais reikėdavo nuolat trinti
kūną. Tas pagelbėjo.
Dar didesnis brudas užpuolė atkuntantį kūną – tai
šunvotės. Jų gydymas buvo sunkesnis, nes vaistų pagalba išvarytos iš vieno kūno
dalies, jos persimesdavo į kitą. Ir kur jų nebuvo! Šunvočių retas kuris
išvengė.
Kam pasitaikė gauti kur riebesnį kąsnelį, ar tai iš bepradedančių
rodytis siuntinių, ar iš kitų kalinių, kurie siuntinius iš namų gaudavo jau nuo
seniau, tam tuojau paleisdavo vidurius.
Taigi atkutimo laikotarpis buvo
nemalonus, reikėjo daug ko saugotis. Bet kaip saugosies, jei esi nuolat alkanas
ir gatavas praryti visą baraką. Kai tik ką gauni, apie dietą, niežus ir
šunvotes užmiršti ir sudoroji tokius kiekius, koki normaliose sąlygose niekad
netilptų.
[…]
Dar labiau maisto būklė pagerėjo, kai iš namiškių
pradėjo eiti pirmieji siuntinėliai. Jie buvo, tiesa, reti, nedrąsūs ir kuklūs,
nes mūsų namiškiai dar nebuvo tikri, ar jų siuntinius gausime ir nesusivokė, ką
galėtų siųsti. O mums reikėjo tik duonos ir riebalų, duonos ir riebalų ir
keletos cibulių…
Bet mes savo laiškuose nelabai ir prašėme tų siuntinių,
nes tikėjomės greitai grįžti, o iš kitos vėl pusės, daugelis gerai žinojome,
kad ir namuose tų riebalų nėra per daug.
Taigi žmogaus pavidalo atgavimas
ėjo lėtai ir nusitęsė ilgesnį laiką, daug ilgiau, negu to pavidalo praradimas“
([Antanas Kučinskas], A. Gervydas, „Leiskit į tėvynę“, in: ([Antanas
Kučinskas], A. Gervydas, Už spygliuotų vielų, Chicago:
Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 85–86).. Pasveikink tėvą,
kaimynus, taip pat Emiliją, – o ypač meiliai pasveikink mūsų Dalią. Nerandu
žodžių, kuriais galėčiau Tau atsidėkoti, – na, laiške jų neminėsiu,
– Tavo rūpesčiai vis dėlto kada nors duos vaisių galbūt poetine forma41944 m. rugsėjo mėn. Balys Sruoga parašė svarbiausią kūrinį
lageryje – trijų veiksmų lyrinę dramą „Pavasario giesmė“, skirtą dukrai –
„Dalelės jaunystėlei“ (Balys Sruoga, „Pavasariška giesmė“, [1944], rankraštis,
in: LLTI BR, f. 1, b. 5776, l. 1–70r; Balys Sruoga,
„Pavasario giesmė“, 1945, mašinraštis, in: LLTI BR, f.
1, b. 5722, l. 1–88 r). Balys Sruoga dramą „Pavasario giesmė“ savo kūrybos
kontekste laikė ypatinga, novatoriška: „Diese Sachen, besonders Tragödie, wird
etwas ganz neues in meiner Dichtung, – sie ist bestimmt um Daliukas Jugend zu
verewigen. Du wirst da finden etwas nahes für Dich“ [„Tie dalykai, ypač
tragedija, bus šis tas visai nauja mano kūryboje, – ji skirta Daliuko jaunystei
įamžinti. Tu rasi ten šį tą artimo sau]“ (Balio Sruogos laiškas Vandai
Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Būgius, 1944-09-24, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 52, l. 1r). „Tai kūrinys,
kuriuo rašytojas realizavo savąją ateities teatro ir dramaturgijos viziją“
(Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 3: Dramos, parengė Algis Samulionis,
redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir
tautosakos institutas, 1997, p. 718).. Lik sveika, mano Vanduk, lik
sveika! Bučiuoju Tave širdingai.
Tavo Baliukas
[1r] // [1v] //