1943 m., birželio 27 d.
Adresas:
Prof. dr. Balys Sruoga
Stutthofo stovykla prie Danzigo
Blokas VIII-E
Vanduk! Kaip man liūdna, kad aš Tau suteikiu tiek daug
rūpesčių! Nuo Tavęs gavau jau 6 siuntinius1Vandos Sruogienės
liudijimu, į Štuthofą buvo išsiųsti jos paruošti 2 kilogramų siuntiniai,
kuriuos Balys Sruoga „gavo“, „tikrai gavo“: „1. Mėlyni marškiniai, trumpos
kelnės, lašiniai, dešra, svogūnai, duona, rankšluostis, papirosai“ (1943 V); 2.
Pyragaitis, lašiniai, svogūnai (V); 3. Lašiniai, duona, papirosai, dešra
(V/18); 4. Medus, tirpyti lašiniukai, kumpis, kava, duona, papirosai, degtukai,
balti sausainiai (VI); 5. Kumpis, svogūnai, kojinės, nosinės, cukrus, „Skutal“,
pyragaitis iš Bugių („karališkas“), papirosai (VI-11); 6. Dešra, medus, arbata,
duona, kelinės, papirosai, kumpis (VI-26)“ („Sąrašas siuntinių, siųstų į
Štuthofą“, žr. „Iš Vandos Sruogienės archyvo“, in: LLTI
BR, f. 53, b. 1370, nr. 16, l. 1r)., o vakar, birželio 26 d., –
2 laiškus (birželio 8 ir 15 d.). Kaip aš galiu išreikšti Tau savo dėkingumą?! Aš
jau labai labai pasenau. Pas mus jau pusiau oficialiai kalbama apie mūsų
išlaisvinimą, – kada, niekas nežino. Turbūt iki liepos 15 d. tai neįvyks, – kalbos
gali tęstis ištisus mėnesius2Greito išsilaisvinimo iliuzija
atsispindi ir kitų kacetininkų atsiminimuose:
„Viltį kažkas pavadino
tikėjimo seserim. Iš tikro, kalinys daug labiau viskam tiki nei laisvėje
esantieji žmonės. Reikia kartais labai mažo dalyko, kad jis išaugtų į kalną…
Garbės kaliniai audė svajas greitu laiku grįžti į laisvę. Ateina esesmanai
teirautis, ar jau mūsų ligoniai gerėja, mes manom – jie domisi, ar mes greit
būsim visi tinkami transportuoti namo. Gauna kas laišką iš Lietuvos, kur
rašoma, kad gestapas pasakęs, jog greit pamatysite saviškius, ir mes visą dieną
tik apie tai tekalbame. Mackonis parneša žinią, jog rūbų kamerai duotas
įsakymas sulyginti mūsų rūbus ir pavogtųjų vietoje parinkti naujus, galimai
geresnius. Mes tuoj išsiaiškinome – kam gi daugiau, jei ne mūsų laisvei.
Kažkuriam iš politinio skyriaus pasakyta, jog dr. Greffe, aukštas SD
valdininkas Berlyne, teiravosi telegrama apie dr. Pr. Germantą, buv. švietimo
tarėją, ir mes išsprendėme visai paprastai: šis mūsų draugas anksčiau nei mes
bus paleistas į laisvę. Kai kurie mūsiškiai šitai aiškino ne tik su pavydu, bet
net su nepasitenkinimu. Žodžiu, mums visi ženklai „rodė“, jog mūsų dienos čia
neilgos. Jei ne dėmėtoji šiltinė, kurios pavojus dar nebuvo visiškai praėjęs,
žinia, mes jau čia nebesėdėtume. Karantinui laikas mėnesį pratęstas. Dar mėnuo!
Atrodė baisiai ilgas laikas, tačiau vis kaip nors ištversim. Jau ir laiškuose
nebeprašėm siųsti maisto.
Kasdieninis greitos laisvės lūkesys pradėjo
kilnoti mūsų dvasios sparnus. Geriau sakant, tie sparnai jau plasnojo viršum
tėviškės laukų, atgaivindami senas laisvės nuotaikas“ (Stasys Yla, „Lūkesčiai
ir nusivylimas“, in: Žmonės ir žvėrys Dievų miške,
Putnam: Immaculata, 1951, p. 215–216); „[V]isiems tada buvo susikūrusi
iliuzija, kad galime greit važiuot namo“ (Stasys Yla, „Politiko kelias šalia
Dievo“, in: Ibid., p. 227);
„Nuolat sklido
gandai, kad garbės kalinius paleis – buvo net visokių datų. Bet ėjo dienos,
savaitės, mėnesiai. Pranašystės pasirodė netikros, sapnai vis nesipildė pagal
sapnininką“ (Aleksandras Kantvilas, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė,
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 319);
„Mūsų palikimas senoje stovykloje, ir dar bendrame užtvare su moterų
bloku, kuris nuo kitų buvo atskirtas spygliuotų vielų tvoromis ir nakčiai
užrakinamais vartais, vėl mums davė pagrindo tikėtis, kad stovykloj gyvenam tik
laikinai. Jei pasibaigus karantinai mūsų nepaleido, tai manėm, kad dar laukia,
kol sustiprės mūsų ligoniai, nes aplinkiniais keliais ligi mūsų [at]ėjo žinia,
kad stovyklos vadovybė tikrai gavusi parėdymą mus paruošti paleidimui. Data
būsianti nurodyta vėliau.
Koki vis dėlto mes buvom kvailiukai, kad tikėjom
į tokį dalyką, kaip paleidimas…“ (Antanas Kučinskas [A. Gervydas], Už spygliuotų vielų, Chicago: Lietuvių katalikų spaudos
draugija, 1950, p. 91).
„Mes tegalvojame apie save ir tuos mūsiškius,
kurie dar guli ligoninėj: kada ištrūks jie iš ten, ar spėsime visi laiku
pasveikti iki tos dienos, kai mus į laisvę paleis… O gandai vis plito, kad
ilgai čia negyvensime. Juos skleidė politiniame skyriuje dirbę lenkai kaliniai.
Laisvę pranašavo ir gaunami iš Lietuvos laiškai. Juose buvo rašoma, kad mes tik
įkaitai ir kad grįšime namo. Paveikti tokių žinių, mėginame sparčiau sveikti.
[…]
Iš ligoninės p[r]adeda grįžti pradedantys sveikti mūsų draugai, o
mintis apie laisvę skaidrina visų nuotaikas. Tik profesorius Jurgutis liūdnai
linguoja galvą ir atlaidžiai šypsosi – jis netiki, kad mus laisvėn ruošia.
Žinome: jis pesimistas. Jau pirmomis lagerio dienomis jis buvo toks –
vaikščiojo liūdnai susimąstęs ir slėpė juodą žinią, kad neva mus greitai
sušaudys. (Taip jam pasakojo lenkai, su kuriais dirbo vienoje pastogėje.) Bet
gandai nepasitvirtino“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė,
Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 329).
Lageryje kalėjęs čekas lietuviams patarė nepuoselėti tuščių vilčių:
„Dabar gyvenkim šia diena, telkimės krūvon ir negalvokim apie laisvę – jos
ilgesys žudo kalinį!“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai – Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė,
Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p.
301).. Jei grįšiu namo, visos sielos žaizdos ten išgis. Bet jeigu
turėsiu važiuoti į Berlyną, tai iš esmės nebus joks išlaisvinimas3Balys Sruoga aprašė nacių planus lietuvių garbės kalinius iš
Štuthofo koncentracijos stovyklos perkelti darbams į Vokietiją:
„Kartą
lagerio viršininkas atnešė mum storą pluoštą popierių ir liepė prirašyti juos.
– Das ist zur Entlassung! – Čia jūsų paleidimo
reikalu, – pridūrė jisai su nusivylimo šypsena.
Tai buvo asmeninės anketos
ir blankai prašymų darbui gauti Vokietijoje. Reikėjo tenai pažymėti, kokį darbą
mokame dirbti ir kokio norime gauti, ir į kokią algą pretenduojame.
Visi
kaip vienas, net savo tarpe nepasitardami, atsakėme: į jokią algą
nepretenduojame ir jokio darbo Vokietijoje neprašome. Mes norime grįžti į savo
seną darbovietę, į Tėvynę, iš kurios mus neteisėtai ir negarbingai išplėšė, ir,
be to, dar mes turime pataisyti lageryje sužalotą sveikatą…
Po trijų
savaičių lagerio viršininkas vėl atėjo int mus. Iškoliojo, apriejo ir
prašvirkštė pro dantis:
– Verlassen sie sich nicht auf
die baldige Entlassung! – Jūs nepasikliaukite greitu paleidimu!
Veikiai visus kalinius – drauge ir mus! – perkėlė į naujus barakus, mūsų
pačių pabudavotus, – senieji barakai buvo atiduoti ligoninei ir dirbtuvėm. Tame
naujame lageryje gavome taip pat atskirą barakėlį. Su kitais kaliniais
bendrauti čia jau niekas mum nebedraudė. Buvo visiem aišku: apsigyvenome čionai
ilgam laikui – iki karo, eventualiai iki gyvenimo pabaigos…“ (Balys Sruoga,
„Garbės katorgininkai“, in: Balys Sruoga, Dievų miškas:
Memuarai, (ser. Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 3), redagavo
Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p.
162–163).
Vincas Mykolaitis-Putinas, reflektuodamas 1944-06-26
Vilniaus universitete įvykusį fakulteto posėdį, kuriame svarstyti profesūros
darbai karo metu, užsiminė, kad į Štuthofą iš Vilniaus išvežtus lietuvius
ketinta apgyvendinti Vokietijoje:
„Visą laiką mus jaudino išvežtųjų
likimas. 7 žmonės, o gal ir daugiau, yra mirę. Ilgai ir plačiai kalbėta, kad
miręs ir Balys Sruoga. Laiškai žmonai tuos gandus išblaškė. Praėjo daug
terminų, kada išvežtieji turėjo būti paleisti. Nuo birželio pradžios jie esą
jau karantinoje, o kaip šiandien turį būt išleisti, tik ne į Lietuvą, o į
Vokietiją apsigyventi policijos priežiūroje. Gera ir tai“ (Vincas
Mykolaitis-Putinas, „Liepos 15 d., ketvirtadienis“, in: Vincas
Mykolaitis-Putinas, Dienoraštis 1938–1945, sudarė
Virgilija Stonytė, redagavo Danutė Kalinauskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros
ir tautosakos institutas, 2022, p. 311). . Dar vienas nemalonus
reikalas: įvyko mainai: iš savo senų daiktų beturiu tik žieminį paltą, kepurę ir
apatines kelnes. Visa kita (kostiumą, megztinį, batus, marškinius, apykaklės
sagas, puskojinių laikiklius, pirštines etc.) aš iškeičiau. To, ką gavau, pakaktų
kelionei namo, bet visi naujai įgyti daiktai netiktų gyvenimui Berlyne. Čia man
nieko daugiau nereikia, bet Berlyne norėčiau turėti ką nors iš namų (kostiumą,
batus, marškinius etc.). Dirbu vis dar ten pat, bet mūsų gydytojas nori man
uždrausti. Mano nervams ir širdžiai ne viskas gerai4„Situacija
nė kiek nepasikeitė, – apie tolimesnį likimą mes nieko nežinom. Be abejo, tokia
padėtis labai veikia mano nervus, kurie niekada nebuvo geri. Ir mano širdis
negaluoja. Mano arešo beprasmybė ir mano gyvenimas lageryje varo į neviltį“
(Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Vilniaus – į
Štuthofą, 1943-07-18, in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, l.
1r).
„Sruoga buvo vis taip pat užsidaręs. Daug rūkė, vaikščiojo,
skųsdavosi širdim. Kartais vaikščiodamas griebdavosi už krūtinės“ (Adolfas
Darginavičius, „[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys
Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 301); „Pastaraisiais metais jo
sveikata buvo menka, nervai pairę…“ (Vandos Sruogienės laiškas Petrui
Kubiliūnui, Vilnius, 1943-07-23, [mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos
Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 1,
l. 1r). Vienintelė laimė man – Tavo laiškai. (Siuntiniai labai daug ką
keičia mano gyvenime)5„Mūsų jėgos ėmė stiprėti, kai pradėjom
iš namų gauti siuntinius. Pusę pasivogdavo tikrintojai“ (Adolfas Darginavičius,
„[Prisiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis,
sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas, 1997, p. 301).
„Mūsų, paprastų kalinių, siuntinius surydavo
esesininkai, visokie kontrolieriai. O garbės kaliniai juos gaudavo ir
dalindavosi su kitais. Maistu mums daug padėdavo Jurgutis, Sruoga, Lipniūnas.
Jie mus ir padrąsindavo, suramindavo“ (Jonas Busėnas, „[Prisiminimai apie Balį
Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda
Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p.
304).. Kaip man skaudu, kad aš negaliu suteikti Daliukui jokio
džiaugsmo; net nerandu žodžių! Priglausk jos galvelę prie širdies – ji pamatys
mano ašaras. Daugiau aš nieko neturiu. Širdis perpildyta skausmo, tėvynės ilgesys
beveik nepakeliamas. Kaip nemalonu, kad Daliukas turi tokį seną tėvą! Aš labai
dėkoju Daliukui, kad ji tokia drąsi! Pasveikink ją, perduok linkėjimus nuo manęs
visiems kaimynams ir pažįstamiems, ypač tėvui. Nesu gavęs iš Tavęs jokių pinigų
(čia man jų ir nereikia), bet iš Rapolo vėl gavau 50 markių6Rapolas Skipitis ne kartą rėmė Balį Sruogą finansiškai, žr. Balio Sruogos
laiškas Vandai Daugirdaitei-Sruogienei, iš Štuthofo – į Vilnių, 1943-05-19, in:
LLTI BR, f. 53, b. 1303, l. 2r.. Žinau, kad Tu
lagerio vadovybei parašei užklausimą (tai buvo man oficialiai pranešta)7Balio Sruogos minimas Vandos Sruogienės laiškas Štuthofo lagerio
vadovybei nerastas. Tačiau Vandos Sruogienės ketinimą išlaisvinti vyrą gerai
atspindi kitas išlikęs jos laiškas, adresuotas pirmajam generaliniam tarėjui
Petrui Kubiliūnui:
„Didžiai gerbiamas Pone Pirmasis Generalinis
Tarėjau,
Leidžiu sau kreiptis į Tamstą, Pone Tarėjau, mano vyro, rašytojo,
Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Balio Sruogos reikalu.
Tuojau po
mano vyro suėmimo, š. m. kovo mėn., atvykusi į Kauną, norėjau asmeniškai
kreiptis į Tamstą, prašyti užtarimo, kad mano vyras būtų paleistas, tačiau iš
visų girdėjau, kad Tamsta rūpiniesi viso kolektyvo reikalu, tad nenorėjau
Tamstos atskirai varginti. Tikėjausi, kad mano vyras turėtų būti greit
paleistas, nes žinojau, kad jis nėra politikas, kad nieko nėra nuveikęs tokio,
už ką būtų galėjęs sulaukti tokio brutalaus traktavimo ir tokios žiaurios
bausmės, kad jis niekuomet nėra savo raštuose rašęs prieš vokiečius, ir, baigęs
Miuncheno universitetą, pats gerbė vokiečių kultūrą ir per eilę metų tą pagarbą
skleidė studentų tarpe. Jo suėmimas man buvo netikėtas ir visai nesuprantamas.
Juo labiau buvau nustebinta ir sukrėsta, kai Vilniaus miesto komisaras, ponas
Hingst, man pakartotinai pareiškė, kad mano vyras nebuvo suimtas jo įsakymu,
kaip kai kurie kiti asmens, kad jis tapo šmeižto ir intrigos ar tiesiog klaidos
auka. Už ką tad jis buvo išrautas iš šeimos, be reikalingų daiktų, be maisto,
be galimybės pasiteisinti, skubiai išvežtas iš Tėvynės ir įgrūstas į baisiąją
vokiečių koncentracijos stovyklą? Už ką jis pateko į tokią sunkią būklę, kad iš
jo nelaimės draugų po dviejų mėnesių devyni žmonės mirė? Už ką tos kančios jam
ir šeimai?
Pagaliau, po trijų mėnesių baisios nevilties teko išgirsti, kad
mano vyras drauge su kitais suimtaisiais esąs amnestuotas. Laukėm sugrįžtant.
Bet vėl delsimas: karantinas! Teko vėl laukti mirtinoje baimėje. Ir čia vėl
teko sužinoti, kad mano vyrui ir iš karantino išėjus nebūsią leista grįžti į
Lietuvą. Maža to, dabar jau žinome, kad karantinas iš Stutthofo lagerio yra
nuimtas š. m. liepos mėn. 7 d. (žinau tai iš savo vyro laiško, rašyto š. m.
liepos mėn. 12 d., kurį koncentracijos stovyklos cenzūra yra praleidusi), o
šiandien turime jau liepos mėn. 23 d. ir vis dar nėra žinios, kad mano vyras
būtų iš stovyklos išleistas.
Čia jau aš nebegaliu tylėti ir esu priversta
apeliuoti į Tamstą, Pone Tarėjau.
Kodėl iš viso mano vyras kalinamas?
Kodėl, jei amnestija paskelbta ir karantinas nuimtas, jis tebėra laikomas
koncentracijos stovykloje? Kodėl jis ten laikomas tokioje būklėje, kad po tris
savaites ir mėnesį nagauna reguliariai iš namų siunčiamų siuntinių ir turi
badauti? Kodėl jam žadama neleisti grįžti į Lietuvą?
Prašau Tamstos
padaryti žygių, prašau tarpininkauti, kad mano vyras būtų skubiai grąžintas į
Lietuvą, grąžintas šeimai, gyvenimui. Prašau Tamstos ne vien kaip dėl savo
vyro, eilinio piliečio, bet kaip dėl Lietuvos rašytojo, kurio gyvybė ir
sveikata turėtų rūpėti Lietuvos visuomenei. Menininkai paprastai yra labai
jautrūs žmonės, mano vyras tuo jautrumu ypatingai pasižymi. Būdamas didelis
Lietuvos patriotas, kas Tamstai, Pone Tarėjau, tikiuosi, yra žinoma iš mano
vyro raštų, taip pat ir jo veiklos, jis ypatingai kenčia atsiradęs toje
būklėje, į kurią jį įstūmė pikta valia ar nesusipratimas. Pastaraisiais metais
jo sveikata buvo menka, nervai pairę, mano vyras galėjo gyventi ir dirbti
tiktai turėdamas ramias sąlygas ir rūpestingą priežiūrą. Neteisingas žiaurumas
ir koncentracijos stovyklos režimas bus visiškai jo sveikatą išardę. Išleistas
į laisvę, jis turės rimtai gydytis, kol atgaus savo darbingumą. Jeigu jis liks
ilgiau stovykloje arba bus priverstas gyventi emigracijoje, jis bus visai
palaužtas ir niekuomet nebegalės grįžti nei į mokslo, nei į literatūros,
kūrybos darbą. Gelbėkit lietuvį rašytoją, poetą, prašau Tamstos kaip lietuvio,
kaip lietuviškų reikalų gynėją. Grįžęs į Lietuvą mano vyras toliau tęs savo
pradėtąjį rašytojo ir profesoriaus darbą (temos, kurias universitetui yra
patiekęs mano vyras, yra š. m. birželio mėn. pono Stegmanno aprobuotos ir
priimtos).
Kad tik mano vyras galėtų būti kuo skubiausiai išleistas ir
grąžintas į Lietuvą! Reikalas yra skubus. Lietuvio rašytojo sveikata, jo
likimas ir gyvybė kabo ant plauko! Žmogus, kuris šiuo momentu daugiausia jam
galėtum padėti, esi Tamsta, Pone Tarėjau. Tikiuosi, kad Tamsta manęs neapvilsi.
Su tikra pagarba
V. Daugirdaitė-Sruogienė
Vilnius,
1943-VII-23
Tauro g. 21, b. 3
Tel. 29“
„Į šitą raštą jokio
atsakymo negavau. Tada kartu su dr. Starkaus žmona, kaip delegatės nuo suimtųjų
šeimų, nuėjom pas tarėją Kubiliūną, jo adjutantas mūsų visai nepriėmė. V.
Sruogienė“ (Vandos Sruogienės laiškas Petrui Kubiliūnui, Vilnius, 1943-07-23,
[mašinraštis su pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI BR, f. 53, b. 1303, nr. 1, l. 1r–v).
Vandos Sruogienės pastangas išvaduoti Balį Sruogą liudija kitas jos
pareiškimas:
„Kai vokiečių gestapo buvo suimtas mano vyras, prof.
Balys Sruoga, klausiau Lietuvos gestapo viršininko Jaeger, kuo jis kaltinamas.
Jaeger atsakė: „Kaltas ar nekaltas, neturim laiko svarstyti. Jis kaltas tiek,
kiek kiekvienas lietuvis: šaukiam vyrus į kariuomenę – nei vienas nestoja.
Tokioj mažoj valstybėj lietuviai drįso tokį afrontą padaryti didžiajai
Vokietijai!“
Vilniaus gebietskomisaras Hingst man pasakė: „Tamstos vyras
paimtas kaip įkaitas („Giesel“), nes lietuviai visiškai nereagavo į mūsų
šaukimą stot į kariuomenę. Jei po įkaitų paėmimo lietuviai nesusipras ir vis
neis į kariuomenę, bus suimta dar daugiau lietuvių“.
Lietuvos gestapo
viršininkas Jaeger kartą dar taip išsireiškė: „Diese dumme Litauer [Tie kvaili
lietuviai] yra kaip akmuo – bausk juos, mušk juos, o jie vis nesupranta, neina
į kariuomenę“.
Kauno generalkomisaro Politinio skyriaus viršininko
Nabersberg pavaduotojas man pasakė: „Lietuvių įkaitų likimas priklauso nuo to,
kaip eis mobilizacija, – pradės lietuviai stot į kariuomenę – įkaitai bus
paleisti, jei ne, įkaitai bus laikomi tol, kol lietuvių atkaklumo
nesulaužysim“.
Von Renteln (Lietuvos generalkomisaras) yra pasakęs vienam
iš lietuvių: „Nei vienas įkaitas iš Stutthofo koncentracijos stovyklos gyvas
neišeis, Vokietija negali dovanoti to afronto, kokį jai padarė toks mažas
kraštas kaip Lietuva, akiplėšiškai boikotuodama mūsų šaukimą stot į
kariuomenę““.
„Pas Jaegerį buvau 1943 m. Didįjį penktadienį, IV. 23, inž.
Siegfried Stoessinger lydima (jis buvo gen. Justo adjutantas)“ (Vandos
Sruogienės pareiškimas Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui ir Lietuvos
Raudonojo Kryžiaus valdybai Tiubingene, 1946-05, [mašinraštis su
pastaba-paaiškinimu Vandos Sruogienės ranka], in: LLTI
BR, f. 53, b. 1303, nr. 2, l. 2r).. Būk sveika! Atleisk man už
viską! Aš Tau rašau kiekvieną sekmadienį.
Nuoširdžiai Tave bučiuoju.
Tavo Balys [1r] // [1v] //