1 Pulkininko Vinco
Blažio (1895–1978) žmonos siuntinys, kuriame perduoti lageryje neleistini
dalykai - fotografijos ir asmeninės knygos: „Kai norėdavom gauti fotografiją,
kuri čia griežtai buvo draudžiama, prašydavom į siuntinį įdėti tokios tai
firmos (įrašydavom fotografo pavardę ar foto studijos pavadinimą) pyragaičių,
dantims miltelių ar tiesiog vaistų širdžiai sustiprinti…“ (A[ntanas] Gervydas,
Už spygliuotų vielų, Chicago, „Draugo“ spaustuvė,
1950, p. 95); buvo galima „gauti iš SS bibliotekos knygų“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951,
p. 181).
Gautas fotografijas Balys Sruoga brangino: „Su savim nešiodavosi
žmonos ir dukros nuotraukas, kurias rodydavo ir mums“ ([„Augustin Sikorski
atsiminimai apie Balį Sruogą“], in: Balys Didysis,
sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas, 1997, p. 341).
Neaišku, apie kokią konkrečią jam atsiųstą
knygą Balys Sruoga rašė, nes tolesniuose laiškuose apie ją refleksijų nebėra.
Knygų, stiprinančių žmogų, poreikį lageryje juto visi kaliniai: „Knygos
alkis pagavo ir mane. Keista, tokio per visą gyvenimą nesu, atrodo, turėjęs.
Dar, rodos, nebuvo praėjęs ilgas laikas, kai mes čia esame, tačiau bedugnė, į
kurią buvome įstumti su kūnu ir dvasia, šaukėsi dvasinės atgaivos. Nuovargis ir
išsekimas dar labai kliudė susitelkti ir galvoti, bet knyga teikė poilsį,
atsigavimą, pasisotinimą. Ji perkėlė tave į visai kitą pasaulį. Bent keletai
pusvalandžių ji nešė savotišką katarsis – apsivalymą.
Tai jutau ne tik aš – visi. Net tie, kurie savo gyvenime knygos nebuvo mėgę,
nešiojosi ją dabar rankoj ir, užsislėpę už bloko kertės, ją skaitinėjo. Knyga
buvo savotiškas žaibolaidis mūsų mintims ar nuotaikoms“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951,
p. 184).
2 Baliui
Sruogai į Štuthofo lagerį adresuoti žmonos ir brolio Juozapo Sruogos laiškai
neišliko. Tik iš Balio Sruogos laiškuose išsakytų apibūdinimų galima numanyti,
kas jam rašė į lagerį, kokie buvo adresantų laiškai. Išliko tik keletas Baliui
Sruogai adresuotų bičiulių filosofo Vladimiro Šilkarskio ir istorikės Marijos
Krasauskaitės laiškų.
3 Vanda Sruogienė spalio mėn. 26 d. Baliui Sruogai išsiuntė siuntinį, kuris buvo
„gautas!“ („42. Puloveris. Pirštinės. Skilandis. Sviesto 400 gr. Truputis
kavos. Tabokos did[elis] maišelis, buteliukas nuo Sirolino su šermukšnine.
Cukraus 1/4 klg.“);
Kazimieras Daugirdas spalio mėn. 18 d. iš Būgių išsiuntė 2 [klg.] siuntinį,
kuris buvo „gautas!“ („43. Siuntinys iš tėvo: kojinės, pirštinės, kumpio
gabalas“); Vincas Maciūnas spalio mėn. 29 d. išsiuntė siuntinį („44. Lašinių
500 gr. Cukraus 1/4 klg.
Papirosų 5 dėž. Svogūnų 6“) („Sąrašas siuntinių, siųstų į Štuthofą“, žr. „Balys
Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ
BS). Ne visi apdrausti siuntiniai, o ypač laiškai su dokumentais,
pasiekdavo Balį Sruogą.
4 Lagerio duonos ypatumus
(valgiaraštį) apibūdino virtuvės sandėlyje dirbę duonos krovėjai: „Pagrindinis
kalinio maistas buvo duona, jos per dieną jis gaudavo 200–300 gramų. Bloko
duonraikys dalindavo duoną ryte ir vakare. Pusryčiams ant riekelės užmesdavo
šlaką rausvo marmelado, o vakare – keletą gramų margarino. Naujajame lagery
vienąkart per savaitę, dažniausiai šeštadieniais, pridėdavo dar keletą gramų
kraujinės arba arklinės dešros.
Duoną atveždavo sunkvežimiais iš Dancigo
arba arkliu iš Štuthofo miestelio. Ji, matyt, buvo specialiai kaliniams kepama,
nes iš jos visada galėjai išplauti smulkių netirpstančių priemaišų. Ryte ir
vakare prie duonos gaudavome puslitrį kavos – rusvo raistų vandenėlio. Pietums
įpildavo apie litrą sriubos, išvirtos iš griežčių, kopūstų ir pripuvusių morkų.
Bulvių joje pasimaišydavo retai, ir tos dažniausiai būdavo papuvusios,
juodmargės. Šiame dvokiančiame skystame jovale pasitaikydavo retkarčiais koks
raumenų pluoštas, sumirksėdavo retos riebalų akutės. Naujajam lagery vietoj šio
jovalo gaudavome ir tirštos bulvienės su kruopom arba makaronais. Jei prie
dieninio maisto davinio pridėtume „Zulage“ – priešpietinę duonos riekę, kurią
retom progom gaudavo miško darbininkas, tai jame rastume apie du tūkstančius
kalorijų. Taigi vien dėl duonos stokos sunkiai dirbantis kalinys turėjo žūti.
Virtuvės sandėlio lentelė, kurią mes, duonos krovėjai, matėme kabančią,
sakė ką kitą. Joje surašytos maisto rūšys ir gramai bylojo, jog kalinys valgo
skaniai, sočiai ir gauna kalorijų tiek, kiek reikia dirbant sunkų fizinį darbą.
Sandėliuose, į kuriuos mes užeidavome, iš tikrųjų buvo prikrauta gražių maisto
atsargų: maišai miltų, kruopų, riebalų, džiovintos arklienos, dešros, margarino
ir kt. Kaliniui tekdavo tik dalis šių gėrybių, nes geresnius maisto produktus
surydavo privilegijuotieji ir esesmanai. Taigi maisto raciono lentelė, kabanti
sandėlyje, neatitiko tikrovės – ji buvo melaginga kaip ir nacių moralė.
Badmiriaujantį kalinį 1943 metais vis dažniau ir dažniau pradėjo lankyti
dviejų kilogramų siuntinėliai, bet ir šiuos brangius kąsnius jis turėjo
dalintis su kontroliuojančiu esesmanu ir blokiniu. Naujajame lagery tokių
siuntinių „apipjaustymas“ pranyko, ir dabar buvo galima gauti neapibrėžtas
maisto siuntas.
Laisvėje pavergti žmonės žinojo, kaip naciai mus lagery
maitina, todėl kai tik buvo leista, Štuthofo paštą užgriuvo iš gimtinių
atkeliavę dėžės, ryšuliai ir maišai“ (Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“,
in: Pragaro vartai – Štuthofas, parengė Alisa Rupšienė,
Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p.
339–340).
5 Balys Sruoga nebendradarbiavo literatūros ir meno mėnesiniame iliustruotame
žurnale Kūryba, kuris leistas 1943 11–1944 05 Kaune.
Pirmąjį žurnalo nr. redagavo vyriausiasis redaktorius Stasys Leskaitis, kitus
Juozas Keliuotis. Leido Valstybinė leidykla. Žurnale Balio Sruogos kūryba,
literatūros kritika apie ją nespausdinta.
6 Balio Sruogos istorinė drama Apyaušrio dalia, skirta lietuvių kultūros dekadai Maskvoje, pradėta
rašyti greičiausiai 1940 m. lapkričio mėn., baigta 1941 m. kovo mėn., tuo metu
dar nebuvo išleista. Rašytojas dvi tuo metu parašytas dramas Kazimieras Sapiega ir Apyaušrio dalia planavo
išspausdinti 1941 m. „Sakalo“ leidykloje, leidėjui Antanui Kniūkštai siūlė: „Ar
Valstybinę leidyklą interesuotų toks veikalas?
Tad jei Valstybinė leidykla
norėtų kurį iš šių mano veikalų leisti – tuojau atsiųsčiau. „Apyaušrio Dalia“
spaudai labiau paruošta“ (Balio Sruogos laiškas Antanui Kniūkštai, iš Vilniaus
– į Kauną, 1941-09-10, in: MLLM ER1 1656, l. 1r). Antanas Kniūkšta 1941-09-12 laiško viršuje paliko
prierašą raudonu pieštuku: „Taip!“; „P. Grušui / Paprašyti autorių, kad
atsiųstų naujų veikalų rankraščius susipažinti“. Balys Sruoga užgniaužtą
kultūrinį gyvenimą okupacijos sąlygomis trumpai apibūdino Jurgiui
Baltrušaičiui: „Literatūros laikraščio ar žurnalo jokio neleidžiama. Taip pat
neturime Vilniuje rašytojų organizacijos. Knygų leidimą tvarko Valstybinė
leidykla Kaune monopolinėmis teisėmis, turinti vokietį komisarą ir 3
direktorius (Kniūkšta, Pryšmantas ir koks tai Petreikis). Knygų kol kas mažai
tepasirodo. Aš turiu parašęs dvi naujas dideles dramas, bet jos kol kas dar
turi pagulėti“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Jurgiui Baltrušaičiui, iš Vilniaus –
į Paryžių, 1942-05-06, in: LLTI BR, f. 53, b. 693, l.
1v). Drama Apyaušrio Dalia pasirodė tik pokariu, žr.
Balys Sruoga, Apyaušrio dalia, atsakomasis redaktorius
Valys Drazdauskas, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1945, p.
1–245.
Pjesės autografus žr. Balys Sruoga, Apyaušrio
Dalelė, rankraštis pieštuku (4 užrašų knygutės), in: LLTI BR, f. 1, b. 3902, nr. 1, l. 1–54r, nr. 2, l. 55–112r, nr. 3, l.
113–125r, nr. 4, l. 1–18r; Balys Sruoga, Apyaušrio
Dalelė, rankraštis su autoriniais pataisymais, išbraukymais, prierašais
raudonu rašalu, in: LLTI BR, f. 1, b. 3901, l. 1–218r;
Balys Sruoga, Apyaušrio Dalia, radijo santrauka,
mašinraštis, in: LLTI BR, f. 1, b. 5779, l.
1–53r.
7 Baliui Sruogai tabaką dažnai siuntė buvęs jo studentas, o vėliau
kolega rašytojas Kazys Boruta. Balys Sruoga žmonos ne kartą prašė padėkoti savo
mokiniams: „Ačiū […] ypač keturiasdešimtmečiui jaunuoliui Kaziui. Jis, išskyrus
Tave ir Dalią, supranta mane geriausiai“ [„bedanke […] besonders
vierzigjährigen Jüngling Kazys. Er, ausser Dich mit Dalia, versteht mich am
besten“] (žr. sekantį Balio Sruogos laišką Vandai Daugirdaitei Sruogienei,
siųstą iš Štuthofo į Vilnių, rašytą 1943-11-28, in: LLTI
BR, f. 53, b. 1303, nr. 24, l. 1r).
Kazys Boruta, prisimindamas
susitikimą su Baliu Sruoga pokariu, pabrėžė tabako ir pypkės leitmotyvą: „…O
paskui… gavau iš Sruogos jo apgraužtą Štuthofo pypkę ir tabako krepšį. Širdyje
gera pasidarė, o akyse šviesiau…
– Na, tai užsirūkysim pypkes, – tariau,
išsitraukdamas prieš pora metų sumainytą su Sruoga pypkę.
Sruoga greitai
ją atpažino ir prisiminė:
– O tavo pypkė, trauk ją velniai, – tarė, –
išlėkė pro Štuthofo kaminą, galbūt su tavo likimu, užtat aš gyvas likau… Štai
čia mano lagerinė pypkė… Žmona atsuntė…
Aš pasižiūrėjau į pypkę ir vos ją
atpažinau: apgraužtu kandikliu ir visa apdegusi. O tai buvo mano išeiginė
pypkė, kurią prieš pusantrų metų įdaviau Sruogos žmonai su kapšiu tabako, kad
persiųstų jam į lagerį. Atidžiai ją apžiūrėjau, galvodamas, ką išgyveno tas,
kuris ją rūkė, ir mano žvilgsnyje kažkas šmėkštelėjo, ir ranka krūptelėjo.
– Gal manai, kad ir šita tavo pypkė? – įtarė Sruoga. – Ne, brač!.. Ją man
žmona atsiuntė su kapšiu gero tabako… Kukūrė kapas tabaką pagrobė, o pypkę
išlaikiau… Tik rūkiau dažnai samanas ir pernykščius lapus…“ (Kazys Boruta,
„Pypkių mainai“, in: Balys Didysis: Atsiminimai apie Balį Sruogą, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė,
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 285).
8 Šio Balio Sruogos laiško
Štuthofo laiškų rinkinyje (LLTI BR, f. 53, b. 1303)
nėra. Jo istoriją aprašė Vacys Reimeris:
„Tvarkydamas savo archyvą
radau kažkaip užsigulėjusį voką su anuometiniam Rašytojų sąjungos vadovui E.
Mieželaičiui rašytu V. Sruogienės laišku ir įdomia Balį Sruogą Stutthofo
(„Dievų miško“) lagery primenančia medžiaga. Nebeprisimenu kuria dingstimi
E. Mieželaitis tada man (dirbusiam „Literatūros ir meno“ savaitrašty)
perdavė šį laišką ir kaip jis buvo panaudotas.
Manau, teisingai
pasielgsiu perduodamas šią medžiagą Jūsų Institutui, kad ji būtų prijungta
prie kito Balį Sruogą primenančio archyvo“ (Vacio Reimerio laiškas Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutui, [pasirašytas mašinraštis], Vilnius,
2016-10-03, in: LLTI BR, f. 53, b. 1617, nr. 1–2, l.
1r).
Vanda Sruogienė kreipėsi į Eduardą Mieželaitį, jam perduodama
Balio Sruogos archyvo medžiagą:
„Gerbiamasis,
ačiū už laišką ir
Jūsų poezijos knygas, kurias jau prieš tai esame su Dalia gavusios.
Leidžiamą Lietuvoje spaudą sekame ir, kas mus domina, – gauname, tad
nevarkite siųsdamas mums knygas. Deja, savo leidinių, lygiai kaip Borutos
„Baltaragio malūno“, atsiųsti negalime, nes laidos visiškai išsemtos.
Čia pat pridedu vieną iš pamirštųjų ir Čikagos „Naujienose“ [1922 m.
Kalėdų nr.] spausdintų Balio Sruogos veikalų [legendinio siužeto poemą Jūrūnas, l. 1–7r], keletą nuotraukų iš jo laiškų,
rašytų vokiečių KZ, keletą jo nelaimės draugo [Aleksandro Kantvilo] pieštų
vaizdų iš jų klaikaus gyvenimo reprodukcijų ir vieną originalų laišką. Gal
tą medžiagą galima būtų deponuoti Literatūros muziejuje?
Malonu, kad
susidomėjote mūsų trobelės [namų Kaune] likimu. Joje gyvena labai neramūs ir
savanaudiški žmonės, kurie ne tik baigia išgrobstyti Rašytojo materialinį
palikimą, bet savo barniais ir nesantaika profanuoja vietą, kurią jis taip
mylėjo, kur rašė ir kūrė. Prašau nesitenkinti informacijomis iš vieno kurio
tos sodybos gyventojo, bet išklausyti ir kitus. Už tos vietos apsaugojimą
nuo išniekinimo būtumėm Jums labai dėkingos.
Viso geriausio iš mudviejų
abiejų.
V. Sruogienė“ (Vandos Sruogienės laiškas Eduardui Mieželaičiui,
iš Čikagos – į Vilnių, 1960-02-29, [pasirašytas mašinraštis], in: Ibid., nr. 3–4, l. 1r).