Prof. dr. Balys Sruoga
Stovykla Stutthof prie Danzigo
Blokas XI
Stutthof, 1944 [m.] sausio 2 [d.]
Vanduk, Rūpintojėle miela!1„Visi pirmieji
kreipimaisi laiške rašyti lietuviškai“ (Vandos Sruogienės pastaba).
„Neįtikėtini kreipiniai į žmoną: „Mano brangi Vanduk“, „Geroji Vanduk“,
„Mano Vanduk“… Kreipiniai lietuvių kalba: „Vandukėli mano mieliausis!“,
„Vanduk, Rūpintojėle mano!“, „Vanduk, Gyvenimėli!“, „Vanduk, miela, mylima!“ –
tokia gili yra trumpą laišką svetima kalba rašančiojo būsena, kad vardo
mažybinės formos tarsi myluojamos tarimu, savuoju, prigimtiniu. Visa, ko
negalima parašyti, žinant, kad bus cenzūruojama, parašoma kreipinyje“
(Viktorija Daujotytė, Už brūkšnio, Vilnius: Tyto alba,
p. 125). Šiandien atėjo Tavo gruodžio 12 d. laiškas, – ačiū,
– ačiū! Tu negali įsivaizduoti, koks brangus man yra kiekvienas žodis
iš gyvojo pasaulio!2„Sruoga jautėsi ištremtas į mirusiųjų
pasaulį“ (Viktorija Daujotytė, Už brūkšnio, Vilnius: Tyto
alba, p. 125). Neatsitiktinai lagerio aplinka lietuvių rezistentų – garbės
kalinių vaizduojama kaip „gyvojo pasaulio“ prieštara – „mirštančiųjų miest[as]“
(Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam:
Immaculata, 1951, p. 193): „Visa kita, – spygliuotos ir įelektrintos vielos,
sargybų bokštai, išrikiuoti kas 150 metrų aplink stovyklą, draudimas naktimis
vaikščioti po rajoną ir į kitus blokus, oficialios bausmės, nuolatinis alkis –
nebebuvo kaliniui nauja. Gal tik naujai supiltas smėlis, vėjo pustomas tarp
barakų, gatvėmis ir Himmlerio alėja, įsiskverbdamas į pačias patalpas, užžerdamas
stalus, lovas… apniaukdavo kalinio dvasią. Nyki, duobėta ir kelmuota tuštuma buvo
ir tarp stovyklos bei dievų miško (šis buvo iškirstas toli pajūrio linkui).
Kalinio akys negalėjo iš arčiau pastebėti jokio gyvo gamtos kampelio“ (Idem, in:
Ibid., p. 277–278). Dalis kalinių, gyvendami tokį
„užsklęstą, nors kiek pagerėjusį gyvenimą“, (Idem, in: Ibid., p. 278)“, jautė dvasios alkį, vidinę tuštumą – juos valdė
„[b]etikslybės sąmonė“ (Idem, in: Ibid., p. 317).
Dieve mano, – kiek mažai mano laiškų Tu gavai! Rašau Tau kiekvieną sekmadienį,
ir vietoj 5 (penkių) laiškų Tu gavai tik vieno vienintelio laiško pradžią ir pabaigą.
Labai apgailestauju, kad esu beveik pamišęs iš nevilties! Tavo mintis aplankyti mane
yra klaidinga: 1) jei Tu atvyksi, aš nežinau, ar Tau leis mane pamatyti, 2) jei leis,
susitikimas truks 10–15 minučių, dalyvaujant liudininkams, – aš nerasiu
nė žodžio, 3) atsisveikinimas, esant tokiai mano nervų būklei, bus per daug
skausmingas – nežinau, kas man gali nutikti. Geriau nevažiuok, –
neverta liesti žaizdų. Praeitą savaitę gavau nuo Tavęs šiuos siuntinėlius: gruodžio
27 d. – 2 (ilgesnė dėžutė – su namie pagamintais papirosais) ir 1
– gruodžio 30 d. (su pyragaičiu) – ačiū!3Lapkričio
27 d. Vanda Sruogienė Baliui Sruogai išsiuntė 1 [klg.] registruotą siuntinį, kuris
„gautas“ („57. Sausainukai, papirosai iš Marcelės, marmelado apv[ali] dėžutė,
truputis kavos“); gruodžio 2 d. Vanda Sruogienė išsiuntė 1 1/2 [klg.] siuntinį („58. Duonos 1 klg.,
papirosų dėž[utė], cukraus gabal[inio] dėžutė, svogūnai“); gruodžio 3 d. Vanda
Sruogienė išsiuntė 2 [klg.] siuntinį, kuris buvo „gautas“ („59. Duonos 1 klg.,
sviesto 1/4 klg., žąsies
pašteto 1/4 klg., marmelado
maža apskr[ita] dėžutė, papirosų dėžutė nuo Bor[u]t[os], 150 gr. degtinės,
truputis pyragaičių“); lapkričio 30 d. Kazimieras Daugirdas išsiuntė siuntinį,
kuris nežinia, ar gautas (turinys nenurodytas) („Sąrašas siuntinių, siųstų į
Štuthofą“, žr. „Balys Sruoga, „Biografija, 1943–1945, Stutthof“, in: BLKMČ BS). Ženklai dėl išmintingesnio mano likimo
posūkio pasirodė klaidingi: nežinau, kas ir kodėl išlaužė juos iš piršto4Kūčioms ir Kalėdoms lietuvių garbės kalinius tuščiai žadėta
paleisti iš lagerio: „Puošėme savo bloke ir mes eglutę. Tačiau puošėme ją
nenoromis, nes buvo vėl pasklidę „tikrų“ žinių, kad Kalėdas jau švęsime tarp
savųjų. Tos žinios mums buvo kaip girtuokliui svaigalai“ (A. Gervydas [Antanas
Kučinskas], Už spygliuotų vielų, Chicago: „Draugo“
spaustuvė, 1950, p. 124).
Stasys Yla sukūrė giesmę, kurios žodžiai liudijo
viltį per Kalėdas sugrįžti į namus: „Varpai, giedokit giesmę
rytmetinę, / Trimitai, gauskit – grįžtam į tėvynę“
(Leonas Puskunigis, „Štuthofo žardienos“, in: Pragaro vartai –
Štuthofas, sudarė Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 373). „Kunigas S. Yla kalėdinę giesmę rašė
tada, kai sklido gandai, jog mus greit paleisią, bet dienoms slenkant tos laisvės
viltys vis labiau blanksta“ (Idem, in: Ibid., p.
373–374).. Aš nebetikiu protu ir teisingumu. Visuomet esu tarp žmonių, bet
taip mažai kalbu, kad atrodo, jog visai užmiršiu kalbą. Kūčių vakarą buvau vienas
– juk turėjai mano balsą girdėti5Balys Sruoga kartu su
savo bendraminčiais – „aitvarininkais“ Kūčių proga lageryje rengė kūrybinę
programą, tačiau šventėje nedalyvavo – atsiribojo, mintimis buvo Lietuvoje kartu
su šeima: „Sruoga bandė prisidėt prie pirmųjų Kūčių programos. Peržiūrėjo saviškių
kūrinius, kai kur pataisė, tačiau pats prie Kūčių stalo nėjo. Visiems tai buvo
nelauktas dalykas.
– Kodėl? Iš principinio nusistatymo ar dėl kokio
įsižeidimo? – spėliojo draugai.
Siųsta pasiuntiniai, prašyta, bet jis gulėjo
savo kertėje, lovoje, ir nėjo. Po paplotėlio laužymo, po religinio žodžio, valgio,
kokį tada galėjome suorganizuoti, prasidėjo programa. Prie prakartėlės, mūsų
Kantvilo darytos, paskaityta pora eilėraščių, vienas vaizdelis. Choras pagiedojo
kalėdinių giesmių. Draugai džiaugėsi, kai kurie net ašarojo, nes visa tai perkėlė
į namus, į tas Lietuvos šeimas, kuriose buvo jos švenčiamos.
Po iškilmių
aitvarininkai aplankė savo vadovą. Jis skundėsi negaluojąs. Tačiau suprasti buvo
sunku, kodėl jis vis dėlto išsiskyrė. Vėliau, kai paaiškėjo, kad jis vengia viešų
ir bendrų mūsų iškilmių, kai kas ėmė galvot, gal jam, jautriam žmogui, visa tai
per daug būtų priminę tėvynę, gal jis nebūtų atlaikęs savo ašarų, o tai rodyti
prieš publiką būtų jam nepatogu. Geriau tegu niekas nemato ir nežino“ (Stasys Yla,
Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Putnam: Immaculata, 1951,
p. 255–256).
Naujųjų metų vakarą Balys Sruoga, nors daug ir su entuziazmu
dirbo, rengdamas išskirtinę improvizacinę programą, taip pat laikėsi atokiai, buvo
rimtas ir susikaupęs: „Programa turėjo būti įvairi ir linksma. Juk artinosi metai,
kuriais tikėjomės sprendimo pasaulyje vykstantiems įvykiams. Tikėjomės asmeniškos
laisvės sau ir Lietuvai. […]
Atėjo Naujųjų metų vakaras ir kartu –
nusivylimas. Mūsų draugai, apsiėmę vaidinti, atsisakė. Vienas teliko, kuris visą
programą ant savo pečių nešė. Jis ir kalbėjo, ir dainavo, o mes tik pritarti
galėjome. B. Sruoga iš pradžių dar šypsojos, bet toliau tilo ir niaukėsi. Gal ir
ne programa čia buvo kalta, gal ir ne tie smulkūs nesusipratimai tarp bloko
gyventojų dieną prieš tai dėl duonos kąsnio, nesusipratimai, kurie čia pat buvo
apdainuoti ir pašiepti. Tai turėjo būti kas kita. Balio Sruogos veidas surimtėjo,
lūpos susičiaupė tylai, kad neprasivertų kelias dienas.
Kai laikrodis išmušė
dvyliktą valandą ir spaudėme vieni kitiems rankas, linkėjimus ištarėme daugiau
žvilgsniu ir širdim, ne žodžiais. Ir Balys Sruoga spaudė visiems ranką tylėdamas.
Tą naktį tik vienas Hitleris rėkė. Rėkė jis per garsiakalbius, kad sunaikins
visus savo išorinius ir vidaus priešus.
Sekantį rytą Hitlerio žodžiai buvo
pakartoti lazdų smūgiais į kalinių kūnus. Jau bepradedąs švelnėti režimas vėl
sužvėrėjo“ (Henrikas Blazas, „Dryžuotas milžinas“, in: Balys
Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas,
1996, p. 367–368).
„Sruoga, užsidaręs savo kiaute, meditavo, puoselėjo vidinę
dvasinę rezistenciją. Kurį laiką buvo visiškas atsiskyrėlis. Tuo metu net bijojai
jį užkalbint, nes spindinčiose akyse tartum matei gilų prašymą: „Neliesk manęs!“
(Mečys Mackevičius, „Laisvėje ir Stutthofo kacete“, in: Balys
Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas,
1996, p. 362). Naujųjų metų vakarą apie 12 val. sėdėjau prie lango: danguje
buvo daug žvaigždžių ir girdėjosi tolimos audringos jūros ūžesys. Tai buvo naktis!
Štai ir prasidėjo 1944 metai! Taip. Kuo aš daugiau tyliu, tuo giliau grimztu į save,
tuo daugiau galvoju apie Jus. Aš jaučiu Tave, aš žinau visus Tavo rūpesčius ir
mintis… Tokia nelaimė šiais laikais būti poetu, – ir iki šiol, laikomam
kaliniu, sėdėti lageryje! Vanduk, Vanduk! Aš tikiu, Tu juk turi girdėti mano balsą!
Jei gali, atsiųsk man: 1) tabako (galbūt seno iš Jono tėvo), 2) rūkomojo popieriaus,
3) Tavo kavos mišinio, 4) akinius (stipresniais rėmeliais). Viskas būtų kitaip, jei
mano nervai būtų geresnės būklės. Jei tėvynės ilgesys yra liga, – sergu aš ja
labai sunkia forma. Ji veikia visas mintis ir jausmus. Na, taip – nėra prasmės
daugiau apie save rašyti. Ar manęs nepamirš tėvynėje?6Vincas
Mykolaitis-Putinas apmąstė situaciją Lietuvoje praėjus metams po rašytojo suėmimo
ir įkalinimo Štuthofo lageryje. Vincą Mykolaitį-Putiną jaudino ir neramino
inteligentijos ir visuomenės neveiklumas, abejingumas dėl Vilniaus universiteto
dėstytojų Balio Sruogos ir Vlado Jurgučio likimo:
„Kovo 17
d., penktadienis
Šiandien sukanka metai, kai uždarytas Universitetas, suimti ir išvežti
Sruoga, Jurgutis, Mackonis ir kiti, iš kurių keliolikos žmonių jau nebėra gyvų.
Kokia prasmė tų visų represijų, ir šiandien neaišku. Ar tie žmonės išvežti į
koncentracijos stovyklą Stutthofe, ar būtų buvę neišvežti, Lietuvos gyvenimas nė
per plauką nebūtų pakitėjęs. O jei nebūtų buvę išvežti, visuomenėj būtų buvę
mažiau kartumo, o išvežtiesiems, jų šeimoms ir artimiesiems mažiau beprasmiškos
kančios. Kai aš pamąstau apie Sruogą, mano širdį suspaudžia priekaištingas
nerimastis. Kodėl mes nieko dėl jo nedarome! Tiesa, Rašytojų draugijos nebėr. Bet
yra gi rašytojai, leidėjai, skaitytojai – yra lietuvių visuomenė. Visi tyli, kai
koncentracijos lagery ardo sveikatą ir trumpina gyvenimą vienas iš stipriausių
rašytojų ir originaliausių mūsų žmonių. Pirmoj eilėj kokį nors demaršą turėjo
padaryti rektorius ar Senatas universiteto vardu gal su visos profesūros parašais.
Juk išvežti du jo nariai: Sruoga ir Jurgutis. Gal tie demaršai ir neturėtų pasėkų,
bet vis dėlto šį tą reikštų, o patiems išvežtiesiems būtų bent moralė paguoda, kad
jie nėra pamiršti. Lig šiol nenuilstamą energiją rodo ponia Sr-nė, išvaikščiojusi
visas instancijas ir vis dar tebevaikščiojanti, tebeklabinanti. Keista tai, kad
išvežtieji laikomi amnestuotais, o vis dėlto nepaleidžiami. Daug jau terminų
praėjo, kada jie turėjo būti paleisti. Gera bent tai, kad jų režimas, sako, ten
nėra sunkus ir kad gali gauti maisto siuntinius“ (Vincas Mykolaitis-Putinas, Dienoraštis 1938–1945, sudarė Virgilija Stonytė, Vilnius:
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 315–316). Dabar
žinau, ką reiškia liūdėti. Gana. Pabučiuok ir palaimink [1r]
// mūsų Dalią: nors ji tegu patiria geresnių išgyvenimų. Vanduk, ar Tu girdi
mane?
Ech! – Bučiuoju Tave kuo nuoširdžiausiai!
Tavo Bal
P. S. Tavo laiškas su oficialiais dokumentais dar
neatėjo.
Bl [1v] //