Gavau šiandie nuo tavęs du
laišku. Vieną
Komitete, o kitą namie — ilgą, ilgą, ilgą…
Ačiū tau, Sesute,
labai ačiū, ypač už tąjį ilgąjį, maldingąjį… Skaitau, skaitau ir
— naujos mintys
kyla manyje, naujas gyvenimas širdyje virti pradeda… Skaitau, skaitau… Sustoju
kartais… Susigalvoju… Širpulis kūną
perbėga ir vėlei pasineriu,
vėlei paskęstu tavo maldoje… Tasai tavo laiškas toks puikus,
toks gražus,
toks gilus, begalinis… O tu jį
kvailu vadini…
Pfui,
rus =kokia niekšybė!
Jau nekuris laikas, kaip paeiliui aš jaučiuosiu gerai.
Nežinau, nuo ko tai paeina — ar kad saulė gausiai šviečia, ar
kad vėjas glamonėja… Bet aš manau, jog
nuo to man taip lengva, kad nuo
tavęs laiškus
kasdien aš gaunu. Iš tikrųjų
ar ne gerai — sakykie —
saulė taip šviečia, dienos tokios
ilgos ir sesutėlė kas
dieną, kas vakarą, kas sutemą naujas
maldas, naujas dūšios melodijas atsiunčia… Sakykie, sesut, — ar aš galiu liūdėt?..
Kodel aš negalėčiau žiūrėt in saulę ir nuolat kartoti:
„Tu, Sauluže,
Saulužėle, —
aš garbinu tave, aš tau
siunči[u] maldas, ir
liūdnas, ir linksmas, ir palaimintas, ir prakeiktas, o tu myli mane, tu
liūliuoji
mane… O, Sauluže, ar tu manai, nors tu
ir didelė, nors tu ir Visagalė, nors tu tik
viena Ugnis, kad Tavyje daugiau Degimo
negu tojoj jaunoj širdyj,
kuri nori būt Saule ir nori amžius
degti?..“ Pasakyk,
sesule, kodel man nežiūrėti in Saulę
ir sesulės nedainuoti?.. Tu nemanyk
— nuvažiuosiu in mišką,
susikrausiu laužą, pasidirbsiu
aukurą — bus žinyčia, bus
Romovė — o maldas kalbėsiu — tai sesulės
kiekvieną atsidūksėjimą vainikan
pinsiu… Ar bus gerai? Ar bus
gerai?..
Jei atlankys Tave, Sesule, dangaus pasiuntinys ir
išsiilgusiu šypsojimos, dangišku
džiaugsmu betrykštančiu, pabučiuos tavo išvargusį veidą, išbučiuos tavo išbalusius skruostus
ir degančias akis — ar ir tada tu kas
rytą ir kas
vakarėlį verksi ir liūdėsi, ir
pasauliui prakeikimą siųsi?.. O ar
Tavęs nelanko kas rytą Dangaus
pasiuntiniai, ar neliūliuoja jie Tau grakščios lopšinės?.. Atsikelk rytą — anksti,
anksti,
kai dar saulė neteka, kai dar pirmi
pirmi spindulėliai nedrąsiai
atlanko ir pabučiuoja
išsiblašk[i]usius debesis, išsklaidytas godeles —
ar nekils Tavo sieloje jutimas iškilmės,
ar negims
išsiblaškius[i]oj dūšioj šventinanti malda, ar nestos Tavo
akysna šventė — juk saulė teka… O
diena tokia ilga ir taip daug, taip
daug Saulės!.. Kas kad vakare nusileis
ji — tu vakare pasiuntinius in
dangų nusiųsi, o rytą saulėtaka bus
dar gražesnė, dar skaidresne ugnimi Visata gaivinsis!
Mano laiškai tokie nususę, kad jie jokiuo būdu neužsipelno, kad tu apie
juos tiek galvotum ir tiek juos
skaitytum.
Aš apie Tavo laiškus negalvodavau, tik stengdavaus pajausti, stengdavos dūšia
pasiekti
tas žvaigždes ir tas erd[v]es, kurios,
tau rašant, tavo
dūšią lydėjo… Nežinau,
ar aš viską teisingai nujausdavau, bet
aš norėdavau
teisingai nujausti ir, man
rodos, kad man
tai sekdavosi, ir todelei tai
itin man Tavo laiškai brangūs.
O šis
paskutinysai, tas, ilgasai… Skaitau
ir sustoja, ir virpa dūšia ties kiekviena
mintim, ties kiekvienu sakiniu… Ir
jaučiu, rodos,
kiekvieną tavo minties sparnų
mostelėjimą, kiekvieną jausmo suvirpėjimą, ir pačiam taip noris galvoti, galvoti…
Pirmučiausia, ką tu rašai apie valios žmogų.
Aš tokios nuomonės, prieš kokią tu
priešinies — niekuomet nesilaikiau.
Ir, rodos, kad aš
jos Tau neraš[i]au, o jei rašiau — tai visai netyčia, to nesuprasdamas ir
užtat labai atsiprašau. Aš niekuomet
nemaniau, kad reikia klausyti
proto aplenkiant vidujinius pajautimus. Aš visuomet
maniau, kad žmogus
tik pajutima[m]s ištikimas būti tegali. Ir kuomet aš sakau: „Tas ir tas, taip
ir taip turi būti ir galas“ —
tai visai nereiškia, kad aš atiduodu protui
kokią nors duoklę — pajautimas man taip
pasakė ir aš stengdamas negalvoti, stengdamas nesvarstyti, akis užmerkęs: „Turi būti
ir galas…“ Juk aš pilnai sutinku su tavo
nuomone. Dabar aš numanau, kad mano
toji atvirutė buvo žiauri ir
barbariška, ir
aš prisiminęs ją prieš tave gėdinuos ir
kaltu jaučiuos, bet
ką begelbės, kad ji parašyta, išsiųsta ir tave pasiekusi… Aš
tuomet laukiau nuo Tavęs ne tokio
laiško, taip senai buvau beturėjęs
nuo Tavęs laišką, man tada norėjos
kitokio, o ten buvo tik „aš kvaila,
labai kvaila“ ir galas… Aš suprantu
tąjį dvasios stovį,
ašei irgi tuoju grieku daugel, gal ir labai
daugel griešiju, bet… aš puikiai žinau,
kad taip gyventi negalima… Negi
galima visados save analizuoti ir
analizuoti?
Jeigu save analizuosi žmogus vis ir
ieškosi,
ar vertas esi
gyvenimo, ar, — aiškus dalykas, išgalvosi tik vieną išėjimą
— karties
ir galas. Ne, Sesute, taip negalima! Kam analizuoti, kam
griaudenties
be reikalo, kada gali
liuosai gyventi (kai gyveni, jokio
analizo nėra — tada tik laisvė ir inkvėpimas). O kiekvienas
analizas yra merdėjimas, yra savo rūšies mirimas!
Ir kam žmogui tyčia marinties, jei jis gali gyventi, jei jis gali
būt jaunas…
„Aš, Brolyti, norėčiau
labai, labai norėčiau negyventi…“ „Iš tikrųjų yra baisu
gyventi pasaulyje…“ Kodel,
Sesutėle, kodel?..
O aš taip noriu gyventi ir taip myliu gyvenimą, ir taip
nenoriu jokio mirimo!
Ineik in gėlynus ir pievą, in mišką, in
darželį… Kur
viskas gyvena, kur viskas žydi, kur viskas gyvenimo dainą
dainuoja!
Gyvenimas toks platus, toks begalinis, toks neapčiuopiamas! Ar galima nemylėti, kas žydi ir kas dainuoja?.. O rodos,
Viskas tai tik ir gyvena tikruoju
gyvenimu, o visa kita — arba
miršta, arba rengias gyventi. Aš
myliu, Sesute, gyvenimą ir noriu
gyventi, noriu dainuot ir žydėti…
Kas, jei šalnos, jei šiauriai pakanda
žiedus, jei lapai krinta — ateina
pavasaris, sugrįžta saulė — ir
vėlei gyvenimas, ir vėlei dainos. Aš noriu būt
visados, visados jaunas ir gyventi.
Ir, man rodos, Sesute, kad tu, sakydama
„noriu negyventi“, kad Tu klysti, kad Tu
pati prieš save meluoji… Kaip tu
dabar būni suvargusi, sunervinta, serganti — be abejonės,
tai nėra gyvenimas — tai tik rus =gyvaliojimas, vegetavimas.
Bet dūšia nori,
dūšia laukia kito — ir jeigu kito naujo,
jauno, saulėto gyvenimo nėra —
dūšia noru ir užsidegimu tegyvena. Ir
šiandie, man
rodos, kad gyvenime nėra jokios ironijos, kad viskas paeina tik nuo manęs,
nuo žmogaus. Kodel man gyvenimo ironija priimti, kodel aš negaliu iš jo ironizuoti? Išvidiniame pasaulyje,
kame
prisieina susidurti su grubia
kumščio jėga
— kur kas sunkiau, bet dvasios gyvenime — kiekviena dūšia
turi šeimininkauti. Mūsų visų nelaimė, kad mes mėgstame tuojaus
viską, kaip gudai
sako, „обобщать“3rus =apibendrinti.
Skaitau tavo laišką ir dar kartą, ir dar kartą… Juk
kokia galinga, kokia milžininė pas
tave siela, kokia dvasios galia…
O tu kažką manai,
kažką rašai…
Tavo ilgėjimos… Tavo Dieviškasai ilgėjimos…
Virpu visas… Klaupiuos ir kalbu
maldą vakarinę… Rodos, kažką
padaryčiau, kažko
nepažiūrėčiau, by tik tau Valandėlė
būtų lengvesnė, by tik tavo sapnas būtų ramesnis… Ką aš
padarysiu, kuo tau padėsiu!..
Maldelę vakarinę?.. Bet juk kasvakar ją
kalbu, o Tau kasvakar vis skaudžiau
ir skaudžiau, kasdien Tau galvą labiau
skauda ir tu vis liūdnesnė… Jaučiu
aš tave visą,
Sesute, visą susigriaužusią
ir suvargusią, visą išsiilgusią ir sunykusią…
Ir man neramu daros… Tu taip sergi, tau
taip negerai, o aš dainuoju ir
apie Saulę tekalbu… Man baugu daros,
kad aš toks nedėkingas ir… ir… Atleisk man, sesule,
atleisk, mano numylėta… Aš Tau
maldas kasvakar siųsiu — by tik tau būtų gerai,
by tik tu lengvus sapus sapnuotum…
Aš tau rašydamas suklydau. Ėjau ne
pas Gruzdytę, o pas
Galkytę (daktarą), mat pavardes
supainiojau. Ėjau, kad
pažiūrėtų, ar mane
paims, ar
paliuosuos. Sakė, kad turbūt
paliuosuos, nes yra keistų gana
svarbių simptomų. Doro, žinoma,
nieko nepasakė.
Ligonbutin eisiu,
nežinau dar kada,
gal už kokio mėnesio.
Kol kas mat vietų nėra. Žinai, Maskvoj
Urbšį4
Gavau nuo Navako5 Jonas Navakas
(1896–1956), teisininkas. 1915–1918 m. Maskvos universitete studijavo mediciną,
buvo Moksleiviams šelpti draugijos narys. laiškutį. Jis sako galų gale fotografiją jau atsiėmęs
mano. Tat jam parašysiu, kad
kuo greičiausiai
tau išsiųstų jas. O jei bus jau man išsiuntęs — tai aš gavęs tau
kuo greičiausiai
išsiųsiu. Ar
bus gerai, sesute?..
Aš dabar dirbt nieko
doro, rodos, nedirbu, o liuoso laiko, rodos, niekuomet neturiu. Biesas žino,
kur jis dedas. Nesuspėju net laiškų,
kur labai reikia,
parašyti. Tu Danutę6
O dabar kol kas. Viso tau gero. Viso tau gero,
skaistau[s]
ir saulėto. Būkie
kaip Saulė.