– – – –

Gavau tavo laišką, rašytą 22 geg[užės]. Dievuli tu mano! Sesule! Atleisk man, atleisk! Aš nemaniau, aš niekuomet negalėjau manyti, kad Tau savo laiškais tiek daug skausmo suteiksiu. Tai koks aš nedėkingas del Tavęs!

Laiškus aš rašau visados kažkaip „в состоянии полусознания, полуопьния“2~ rus =būdamas nepilnos sąmonės, apsvaigęs. ir niekados neduodu sau atskaitos, ką aš turiu rašyti, ir niekuomet nesuprantu, ką aš parašiau. Aš nemaniau, kad taip velnias žino ką galėčiau tau parašyti!..

Atleisk man, Sesule, mano geroji, atleisk!..

Pirmučiausia eiles, delei kurių rašai… Aš niekuomet nežinau, ką aš eilėse pasakysiu ir ką aš noriu pasakyti. Visuomet terašau „в полусознании“3~ rus =nepilnos sąmonės., ir mane, esant jau vėlei pilnoj sąmonėj, ar galima kaltint už jas… Comprendre c’est tuot pardonner4~ pranc =Suprasti viską, vadinasi, viską atleisti. (Suprast — reiškia viską atleisti). Ir Tu už jas man negali neatleisti.

Kodel mano laiškai tokie kvailūs?.. Sesule, ką gi aš padarysiu, kad dabar mano gyvenimas kažkaip kvailai susidėjo. Juk dabar aš, be miesto purvų ir dulkių, nieko gero daugiau nematau… Ir kaipgi aš galiu dainuoti saulę, kadangi esu priverstas bėgti nuo jos! Rašiau, kad esu vienas tik toj prasmėj, kad pas mane čia Petrograde nėra nei vieno gyvo žmogaus, su kuri[u]o galėčiau nors valandėlę pabūti kaip su artimu, kad aš neturiu čia nei pas ką nueiti, nei su kuo pasikalbėti, ir visai ne toj prasmėj, kad aš tavęs nejusčiau ar Tau netikėčiau! Sesule, aš niekuomet dėlei tavęs neabejojau, ir niekuomet nesilioviau tau tikėjęs! O jei aš pasiilgau tavęs — tai ar aš tame kaltas!.. Galop gi neamžinai esu taip nusiminęs ir susikaupęs. Išeinu in mišką, išeinu toli in lauką, in pievas… Aš vėlei tada su tavimi, vėlei tavyje… Aš vėlei išmokau tylėti ir žmonės man dabar vėlei nebereikalingi! Ir kai toli[a]u nuo žmonių aš — tada jau aš ne vienas, tada aš su tavim ir tada man nebeskauda. Tik bjauru be galo, kai turiu būt žmonėse, kai turiu šnekėti… Bet argi aš kaltas už tai… Tat kodel taip žiauriai užbaigei savo laišką: „Rašyk, jei nori…“? Kodel?..

Paskui delei išvidinio gyvenimo — materialio — ką gi kito aš galėjau padaryti?

Brolis5Adolfas Sruoga., pavyzdžiui, netiki, kad man reikėtų už miesto gyventi, o broli[u]i skolingu likt aš negalėjau. Bet dabar gi puikiai susitvarkiau. Galiu gyvent — prie Marių. Vasarnamio dar nesusisamdžiau, bet kai atvažiuosiu iš Maskvos — nusisamdysiu. Gyvensiu palei Marias ir Marėse. Argi nebus gerai? Bet juk mudu turbūt pasimatysiva, kaip aš rašiau tau vakarykščiame laiškelyj… Ar gerai? Juk būt labai labai gerai, kad galėtuva pasimatyt.

Maskvon aš tikrai nuvažiuosiu.

Man be galo dabar skaudu, kad aš savo kvailais laiškais tau tiek skausmo padariau. Aš neužsitarnavau, kad Sesulė tiek del manęs kentėtų! Atleisk man, Sesute, atleisk.

Jei aš išsiilgęs, jei kartais nuo išsiilgimo negaliu nei vietos, nei paguodos sau rasti ir kažkokios mintys pradeda skverbtis išvargusion galvon — argi galima už tai mane nuteisti?