Kodel tu taip nustebusiai pasiklausei, ar „Litanija
Šėtonui“3BSR, t.
5I: Vertimai, parengė Algis
Samulionis, Rimas Žilinskas, redagavo Donata Linčiuvienė, Rimas Žilinskas,
Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p.
113–115.
Ir jeigu aš kartais pasikeikiu, tai tu, Sesule, nemanyk,
kad aš esu ciamcia liamcia ir nosį nusileidžiu. Dabar aš kaip ti[k] apie nusiminimą
ir negalvoju. Šiandie netyčia pradėjau skaityt Sabanejevo5Skriabinas (Скрябин).
Šiandie aš jau nežinau prasmės „gyvenimo ironija“,
„kova su gyvenim[u]“, „gyvenimo atskaita“… — tai kokie tai begaliniai
abstraktūs, atitraukti nuo pasaulio ir dūšios supratimai… Šiandie aš žinau tik, kad
pasaulyj yra valia ir tveryba, ir tik tveriamoji dūšia pasaulio gyvenimą rėd[o].
Nepaprastai indomi knyga. Manyje gimė daugel daugel minčių — idėjų, kurios
šiandie dar man pačiam neaiškios, bet kurios turbūt paaiškės — —
— —
Ačiū tau, Sesutėle, už laiškelį, vieną ir kitą, —
jie tokie geri del manęs! Ačiū tau, Sesule. Aš atsigavau nuo jų ir vėl galiu irties
toli, toli, ir vėlei krūtinė laisva ir jėgi! Ačiū tau, Sesule!
Su atvažiavimu… Prašai parašyti ką nors apribuoto… Ką gi
aš parašysiu, kad aš pats nieko apribuoto nežinau. Rodos, kad aš neturiu teisės
išvažiuoti iš Petrogrado. Ir kada reikės važiuot in tarnystę7LLTI BR, F53–72,
1r–v, 2r–v, 3r.
Aš labai labai bijojau, kad tujė nuo tojo sumanymo
nenusimintum, bet kai tu tokiuos laiškus parašei, man labai gerai ir lengva liko. Aš
dabar žinau — kas nebūtų, turiu pergyventi viską, ir dūšioj aš vis tiktai
gyvensiu, kaip aš norėsiu, ir niekas ten nešeimininkaus savo įstatais. Ačiū tau,
geroji Sesutėle, už laiškučius: ilgoms valandoms bus man paguoda.
Ačiū tau, geroji Sesutėle. O tu del mano eilių
niekuomet jokių išvadų nedaryk. Jos gimsta tik akimirksnyj, užsimiršime ir todel iš
jų spręsti nieko negalima. Ačiū tau, geroji Sesule, kad tu tokia gera! Tegu ir tau
bus taip gerai, kaip man, nuo tavo laiško.