Kad tu, Sesule, nemanytum, jog aš esu visai susmu[kęs]
Kad tu, Sesule, nemanytum, jog aš esu visai susmukęs ir
pavargęs kaip amžinas žydas, šiuokart pamėginsiu „galvoti“. Skaitant pirmąjį puslapį
tavo laiško (apie visuomeniškumą) širdis jau lengviau ėmė plakti. Pajutau, kad tu jau
prieštarauji savo pirmajam išsitarimui. Skaitęs 2 ir 3 patyriau, kad tu ne tik
prieštarauji pirmam laiškui, bet ir pirmam puslapiui šio laiško, o perskaitęs
ketvirtąjį visai apsidžiaugiau, aš to nuo tavęs ir telaukiau. „Ką man daryti, kad man
galvoj netelpa tokie dalykai, kad man tik eiti klausyti ir vėjo, ir upės, ir miškų,
ir tylių laukų ir tylėti, ir nieko negalvoti, ir nežinoti, kad yr pasaulis ir
visuomeninkai, ir kuopos, ir kuopelės, kurios pešas ir pačios nežino del ko.“ Man tai
be galo patiko. Pirmas puslapis laiško — jau nebe nuosavas galvojimas, o tik
pasiteisinimas prieš manąjį pažymėjimą aname laiške. Tą valandą, kai pasakei „turbūt
ir aš paliksiu visuomeninkė“, — visuomeniškumą tu ne taip supratai. Tasai
supratimas tau atėjo paskui, kai mano sprendimas tavo supratimą užgavo. Tokiuo būdu,
kaip tu naudojeis, galima viską išteisint. Seniau, ketveri metai atgal, ilgai mes
(Panevėžy)1BS 1906–1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje
gimnazijoje. ginčijomės, paprastas uriadninkas — ar jis yra jau
visuomeninkas, visuomenės veikėjas, ar ne. Juk dirba, gyvena del visuomenės labo
(tokio labo, kaip jis supranta), eina visuomet virš, priekyj tosios visuomenės,
kurioj jis grąžosi, — įvykiai neužginčijami ir labai svarbūs, kad pavadinti
visuomenės veikėju. Pasirodo, kad jis ne tiktai tokiuo nėra. Visuomenės veikėju daro
tiktai idėjinis pasišventimas. Iš kitos pusės, pavyzdžiui, kiekvienas didis
dailininkas, daug padaręs ir sutvėręs, žmonijai daug duoda, ergo, dirba del
visuomenės (motyvai, priežastys darbo čia nesvarbu, nes ir pas kiekvieną visuomeninką
savočios), del visuomenės labo savo gyvenimą pašvenčia ir eina, be abejonės, priekyje
visuomenės. Bet dailininko tverybą ar visuomeninkai vadina visuomeniniu darbu?..
Arba, pavyzdžiui, misionierius — apaštalas. Kas daugiau pasišvenčia visuomenės
labui ir gyvastį paguldo neretai, kad tik jos dūšys būt išganytos? O vienok,
pasakius, kad misionierius — visuomenės darbininkas, — visuomeninkai
juokias: sako, kad aš taip spręsdamas poteriauju. Aišku, kad visuomeninkui tapti
idėjinio pasišventimo dar maža (būna gi idėjos stačiai antivisuomeniškos,
pav[vyzdžiui], Zaratustros2Zaratustra – legendinis persų žynys ir
pranašas, gyvenęs septintame amžiuje prieš Kristų, parašęs šventosios knygos
Avestos dalį (Giesmes). giesmės). Sprendžia čionai ir objektas veikimo, ir
priemonės jam pasiekti. Objektas gi veikimo visuomenininkų, manau, tau ne blogiau už
mane žinomas. Priemonės irgi ne blogiau žinomos turbūt. Visuomenės darbe reikia daug
ir labai daug kur atsisakyti nuo savęs, nuo savo asmens ir individybės. Ryškiausias
pavyzdys — Šilingas3Stasys Šilingas (1885–1962) – geras BS
draugas Rusijoje, literatas. 1914–1917 m. – Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl
karo šelpti Centro komiteto narys, tuo metu – generalinis sekretorius..
Manai, jojo visuomeninguma[s] jam pigiai atsiėjo ir atsieina? Būdamas studentu buvo
uolus visuomenės darbininkas. Bet juk tada skaityti Nyčę4Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche, 1844–1900), vokiečių filosofas ir
rašytojas, vienas iš žymiausių „gyvenimo filosofijos“ kūrėjų. skaitėsi
prasižengimu didžiausiu… Tai daug sako. Arba dabar jisai — visuomeninko
gyvenime — formalistas, sudžiūvęs, sukempijęs, be jokios dvasios. Bet kaipo
visuomeninką tai jį pateisina. Kitaip nieko nepadarysi. Bet tai yra savęs laidojimas.
Ir tasai visuomeniškumas kaip jį dvasiniai vargina. Pažiūrėtum, kaip jis nuovargio
valandą skundžias. Bet Šilingas gyvena dviem gyvenimais. Baltrušaitis5Jurgis Baltrušaitis (1873–1944), poetas simbolistas.?..
— Kaipo visuomenės veikėjas jis jokios kritikos neišlaiko. Niekas, sąmojingas
žmogus, to nuo jo ir nereikalauja, nes jis yra dūšios žmogus, jo yra kitas gyvenimas
ir jis savo keliu, ne visuomeniniu, kur kas daugiau padarys žmonijos labui. Ryškūs
visuomeninkų pavyzdžiai: Narušis6Tomas Naruševičius (1871–1927),
diplomatas, inžinierius. Buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti
Maskvoje vienas organizatorių ir vadovų., Šliužis7Mykolas Sleževičius (1882–1939), teisininkas, advokatas. Nuo 1915 m. gyveno
Rusijoje, ypatingasis Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro
komiteto įgaliotinis., Leonas8Petras Leonas
(1864–1938), teisininkas, politikas. Vienas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl
karo šelpti steigėjų (1914; 1915–1918 m. jos vicepirmininkas Rusijoje).,
Dambrauskas9Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas)
(1860–1938), kunigas, rašytojas, literatūros tyrinėtojas, filosofas. Prelatas
(1914)., Grinius10Kazys Grinius (1866–1950), gydytojas,
varpininkas, švietėjas, publicistas, knygnešys. 1914–1918 m. gyveno Rusijoje,
dirbo Čečėnijoje, prie Grozno esančiame Goriačevodske įkurtos didelės laikinos
reabilitacinės karo ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Rūpinosi lietuvių tremtinių
ir pabėgėlių organizavimu ir šalpa.… Jiems yra tas kelias, jie juo eidami
ir gali padaryti. Bet prisižiūrėk in jų dvasinį gyvenimą… Kokios refleksijos?.. „Ir
kas gi tikras gali būti, kad tai, ką jis daro, tas yra teisinga, tas turi būti
gyvenime…“ Tat yra Tavo žodžiai. Man rodos, kad kiekvienas yra tikras. Antraip
— jis darytų ir manytų taip, kad būtų tikras. Tai kiekvieno buvimo sąlyga. Bet
tat šiam atvejui ir nesvarbu. Žmogus dailinikiško ūpo už viską patsai atsako ir veda
minią, jei ji gera valia eina, o jis niekuomet ir niekur nuo savęs neatsisako.
Visuomenininkas turi daugely kame atsisakyti, bet užtat savo insitikinimus ir
prievarta turi kūnyti. Vardan visuomeniškumo ir kiti per prievartą turi išsižadėti
savęs… Tat, matai, kodel man yra tvanku kokioj tai nebūtų kuopelėj ir kodel aš
pabūgau tavo pasakymo. Tu apie mano „iliuzijas“ taip nemanyk. Kiek aš būnu
atsitraukęs nuo žemės svajotojas, tiek aš būnu kartais prilipęs prie jos pozityvistas
(iš šio laiško gali numanyti). Ir tavo psichologinę lytį aš pažįstu labai puikiai. Ir
sakydamas, kad tu turi būt ištikima sau, — aš žinau, ką sakau. Iš viso
pasakyto aišku, kad nebūt visuomeninku, būt tik sau ištikimu, jokiu būdu nereiškia
nieko nedirbt.
Aš Komitete11BS, Šilingo ir Adomo Varno
pakviestas dirbti Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Technikų
sekcijoje, kartu su kalbininkais rinko medžiagą rengiamam technikos terminų
žodynui, atidžiai studijavo ir Kazimiero Būgos (1879–1924) žodyno
kartoteką. gi jokio visuomeniško darbo nedirbu — dirbu tik
savo naudai. Už rausimos po Būgos žodyną aš pats nežinau kiek užmokėčiau, o dabar dar
man moka. Taip Būga nebūtų davęs rausties, o dabar aš galiu. Ir labai daug
pasinaudojau. — Taip, kad tavo galvojimas apie visuomeniškumą nė kiek manęs
nepertikrino. Bet man labai patiko, kaip tu užbaigei, aš su tavim pilnai, pilnai
sutikau. Taigi, sesul, ar jau susitaikėva?.. Man rodos, kad jau… Ar taip?.. Tavo
laiškų, be abejonės, in „Barą“ nebeduosiu12BS vertino meniškai
parašytus, egzistenciškai prasmingus, gilius ir poetiškus VČ laiškus, todėl prašė
leisti jų fragmentus išspausdinti antroje „Pirmojo baro“. VČ tokį pasiūlymą
atmetė.. Apie tai norėjau parašyt dar daugiau, negu apie visuomeniškumą,
bet tada man laiško šiandie nebaigt. Del eilių tai tu kalta, o ne aš. Tai yra
vertimas Ivanovo13Rusų poeto simbolisto Viačeslavo Ivanovo
(1866–1949) eilėraščio „Тайна певца“ („Dainiaus paslaptis“), parašyto 1912 m.
vasarą Savojoje, vertimas į liet. k. eilių „Тайна певца“. Štai pataisytas
vertimas.
Teneįmįs bangioji minia
Esmės dainos!
Ji girdi lyrą skambią, inią,
Bet paslapties grakščios manos —
Nesužinos!
Tenetikės budriam jutimui
Manų akių!
Domiąs skardžių srovių puolimui,
Kas nesidžiaugs tamsoj nakčių
Ties upeliu!
Giedok, lakštut, radastai gimną!..
Eile sava
Praeis meilužis, draugas dimnas,
Alsuos daina… O tu, akla,
Giedoki ją!
Šis vertimas originalui artesnis, bet anas14Šiek tiek anksčiau BS buvo išsiuntęs laišką VČ su pirminiu šio
Ivanovo eilėraščio vertimo variantu, žr. in: BS laiškas VČ, [po 1916-05-18]_1,
[Teneinmįs staigūnė minia], in: VUB
RS, F153–1095.
Ivanovo eilėraščio vertimas keliskart tobulintas
(užrašų knygelėje, laiškuose, matyt, sulaukęs VČ pastabų). BS Raštuose pateiktas
jau galutinis vertimo variantas, kuris nežymiai skiriasi nuo pirminių bandymų, žr.
in: Balys Sruoga, Raštai, t. 5: Vertimai, kn. 1, parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas, redagavo
Donata Linčiuvienė, Rimas Žilinskas, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros
ir tautosakos institutas, 1998, p. 94. Eilėraščio vertimo istoriją žr. Rimas
Žilinskas, „Paaiškinimai“, in: Ibid., 1998, p.
782–783. man geriau tinka. Jei aš pasakysiu, kad tai vertimas geras, tu
blogai apie mane nepagalvoki… Juk aš gi galiu turėti savo nuomonę. „Bangioji minia“
— sulygink liaudies „Plaukie, gulbinėli, per jūružę bangią…“ Inas, ina- reiškia — задушевный,
основной, коренной15~ rus =nuoširdus,
svarbiausias, pagrindinis.. Dimnas — „пьяный z ducha świętego“16~ rus, lenk
=apsvaigęs nuo šventosios dvasios., tai yra vartojama prasmėse случайный,
странный, опьяненный17~ rus =atsitiktinis,
keistas, nugirdytas.… Dainose vartojama: susgodojo bernužėlis, ko dimna
galvelė. — Taigi, matai, kas kaltas — aš ar tu? Bet tu, Sesul, ant
manęs nepyk ir neliūdėk. Aš šį laišką rašiau tokiuo tonu, kad pasigirt, jog ne vis
esu išglebęs, daugiau dainuoju, o tik retka[r]čiais keikiu[o]s…
„Inminti mįslę“ — reiškia — проникновением
разгадать18~ rus
=nujausti..
Miegu aš ant balkono. Bežiūrėdamas in žvaigždes visados
tave prisimenu ir toje godoj užmiegu. Užtat ir sapnai mano ramūs…
Šiandie vakaras tylus, tylus… Ir sapnai mano tylūs, tylūs…
Ir noriu, kad ir tavo taip būtų tylūs, tylūs…
Tavasai mažutis Balytis…