Atlankė tykus tykus sapnas ir užsupė, užliūliavo
suvargusią dūšią. Nei karionių, nei budimų… Ramybė dūšią telaimina. Ramybė. Kodel aš
Tave sapnuoju vis tąją valandą, kai dūšia ramybės išsiilgusi? Kodel tąją valandą
melsties tegaliu, kai dūšia veržias pasaulį apleisti?.. Kodel, kai atsiklaupiu po
kryžiumi, dūšiai lengviaus palieka? — —
Vakar Petrapily lijo visądien, visąnakt ir šiandie nuo
pat ryto dar tebelyja. Kol kas sėdžiu namie. Praėjusiąnakt valkiojaus iki giliai
giliai vėlumai, o šiąnakt turėsiu ištisai nemiegot — turiu „prie kvotimo
rengties“… Ūpas nepakenčiamai blogas tik tolei, kolei nuvargsti. O nuvargęs gi nieko
nebjunti. Tik kažkaip viskas be galo kvailai atrodo. Taip noris gyventi, taip norisi
būti jaunam, o dabar kažkaip beprasmiai žengsnis užu žengsnio vis arčiau ir arčiau.
— — — Tiek to. Apie tai galvot nenoriu. —
Jei aš tau ir kvailus laiškus terašau, bet tu ant manęs
nepyk. Aš dabar velnias žino kaip gyvenu ir galvoj jokios mintys nesiriša. Juk ne vis
taip bus, taip negali vis būti, aš nebenoriu taip gyventi. Pergyvensiu aš dabar savo
dvasios krizį ir vėl būsiu jaunas ir gyvas. Juk dabar valanda mano gyvenimo užvis
kvailiausia, o pergyventi aš ją turiu. Tat atleiski man, sesutėle.
Lietus nustojo lijęs. Eisiu tuojaus iš namų. Eisiu, in
kur — nežinau. Žinau, kad turiu eiti, žinau, kad aš likti negaliu. Grįšiu namo
tik rytoj rytą, saulei patekėjus… —
Žinai, sesute, būtų gerai, kad tu pačias charakteringas
Egipto lyrikos eiles, kurios patalpintos knygoje „Сeверные цвeты“2Северные цветы [~ rus =Šiaurės gėlės], т. 5, Москва: Скорпион, 1911. Šioje knygoje
išspausdinta Konstantino Balmonto į rusų kalbą išversta Egipto lyrika. Vėliau
Sruoga, remdamasis Balmonto vertimais, į lietuvių kalbą išvertė visą Rytų
poeziją.
Iš Maskvos paskutinę buvimo dieną nieko tau neparašiau.
Buvo dūšioj labai negerai. Ir buvau labai pavargęs. Dabar Maskvoj būdamas pažinau
arčiau Marikę3
Neatsimenu, ar aš tau rašiau, kad buvau sutikę[s]
Kelpšą4
Didelie latrai jie tenai visi, o Jonukas5
Matai, pas mane ūpas jau kitoks, negu buvo rytą, kai Tau
laišką pradėjau rašyt…
Žinai, ramu pasidarė ir rytojaus klausimas nebegriaužia.
„Как с гуся вода“8rus =„Kaip vanduo nuo
žąsies“.
Jau kelios dienos paeiliui, kaip aš nebeturiu jokios
žinios nuo tavęs, jokio gando nuo tavo dūšios… Ir jei man užeina noras kai kada
verkti beprotiškai iš išsiilgimo, tai ar aš gi tame kaltas? Ir jei nuo tavęs dar
ilgai negausiu laiško — aš nėsu tikras, kad dar ir dar neverksiu: mano dūšia
be gando nuo tavo dūšios, be jos kasrytinės maldos gyventi negali… Vienu žodžiu…
Ką tau pasakyti, kad tu lengvai, lengvai prasijuoktum?..
Pabučiuok mane sapne.
Kloniokies — geros sveikatos Zosei 9 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958), rašytoja, tuo
metu mokytojavo Voroneže. 1916 m. vasarą kojos nervo uždegimą gydėsi
Lipecke. ir Danutei 10Danutė Čiurlionytė
(1910–1995), MKČ ir SK-Č dukra, tuo metu – šešerių metų
mergaitė..
Ar gavai knygas, kur siunčiau?