Čionai be juoko padūkti galima.
Jau kiek dienų, kaip lietus ir lietus, ir lietus.
Šiandie irgi lyja (ir pernakt lijo). Juk didesnio idiotizmo ir būt negali. Šlapia
visur, purvina, maknota, drėgna. — — — Sėdžiu visą laiką namie,
o galva kad skauda! Taip tai nelabai, bet kai pasijudinu, tai, rodos, kas plaktuku
daužo ir sudaužys. Gal kad nebūt lietaus, gal ir galva neskaudėt, gal ir ūpas būtų
geresnis. Bet dabar nors pasiusk savo šuniškoj būdoj. — — — Tu
nepyk, sesut, ant manęs, kad aš vakar tau tokį žiaurų laišką parašiau. Man buvo labai
labai skauda. — — — Bet aš manau, kad laiškai dar nesuspėjo
ateit in mane, kad jie labai ilgai eina, o tu juk buvai visuomet del manęs gera.
— — Bet kas man daryti — lietus lyja, o galva man taip skauda.
Namie sėdėti — tai kaipgi man namie sėdėti tiek
dienų ir nakčių, o eiti — ir kur aš galiu eiti? Velnias žino, kas čia per
gyvenimas — —
Tu atleisk man — —
Na, gerai, atsisėsiu kertėj ir sėdėsiu —
pažiūrėsiu, kas iš to išeis. — —