Šiandie išsiunčiau tau vieną laišką, paskui klajojau po
gatves, po plaukiančias minias, užsimiršęs, nuliūdęs, galvą nuleidęs, kažkokius
nesuprantamus žodžius kartodamas. O dabar vėlyva naktis, ir aš dar nemiegu, ir
nežinau[,] ar miegosiu šią naktį. O, taip, sutikt rytojų
apsvaigusia galva ir virpančia širdimi, ir drebančiomis blakstienomis ryto spindulius
pasveikint! O, taip mintyse prasiblaškyti ištisą naktį, kad rytojus būtų dar
liūdnesnis, kad gatvės ir granitas dar labiau suptųs liūliuotųs aplinkui! Ir tuomet
kaip Viešpačių Viešpačiui slenkti ir kvatotis, kol širdis dar plasta krūtinėj!
Šiandie aš neverkiau ir dabar neverkiu – nenoriu
– tebūnie skaudu. Aš noriu blaiviomis akimis matyti, kaip bokštai
griūva, kaip iš bokšto viršūnės iškišęs kažkas juodą galvą kvatojas[:] – Tai supkis – trauk velniai!1BSR, t. 5I: Poezijos vertimai, parengė Algis Samulionis,
Rimas Žilinskas, redagavo Donata Linčiuvienė, Rimas Žilinskas, Vilnius: Alma
littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p.
86–87).
Mano kambario sienos tik retkarčiais tedreba, net
mažiau, negu mano rankos. Bet aš prisiglaudžiu prie sienos ir man rodos, kad
žemė svyruoja. Ir kažkas supa, supa… O, kad užmigti taip prisiglaudus prie sienos! Ir
rytoj, ir poryt nepabusti! Kad pabusti tik tuomet, kai ateis žinia, kad tu man gerą
žodį pasakyti nori, kad tu nori į mano širdį pažvelgti! O gal ir tuomet nepabusti,
gal tik sapną regėti ir juo gyventi?..
Taip pamažu laikas slenka. Ir aš dar negaliu užmigti.
Kažkodel rankos taip dreba. Aš žinau, jeigu šiandie aš išgirstau iš tavęs gerą
žodelį, aš taip ramiai ramiai užmigtau, gal rytoj ir liūdnas nebūtau. Bet rytoj iš
tavęs aš jokio laiškelio negausiu – tu neparašysi, ir kada aš gausiu, ir kokį
– ar aš žinau!.. Gerai, kad galva sukas ir kad mintys tokios neaiškios. Ir
šiandie aš nieko nesuprantu. Tarytum aš būtau nuteistas, pasmerktas, paniekintas, ir
pats nežinau, nei kaip, nei už ką. Ir už ką aš turiu atleidimo prašyt, ką aš blogo
esu padaręs?.. Aš nežinau, o tiktai jaučiu, kad kažkam turiu melstis, kažko ko turiu
prašyti. Ir man rodos, kad žemė vis tiktai supas…2
– – – – – –
– – – –
Penktadienis.
– – – – – –
– – – – – – – –
–