Šituos namukuos šiąnakt nakvojom. Vakar išvažiavom iš Miuncheno, bet pakalnėj pasivėlavom užtrukom, o besikeliant į kalną1Pürschling – 1 566 metrų aukščio Bavarijos kalnas Šiaurinėse Alpėse. užėjo naktis, pasikėlė tokia didelė vėtra, pūga, kad pradėjo pustyti, šalti! Mes, žinoma, kelią pametėm, šiaip grabaliojomės, kol užbridom ant kitų[,] tokių pat pablūdusių[,] – tuomet susijungėm visi keturi iš vieno. Sniego – iki kaklui, pačiūžos klimpsta, vėjas dūksta, kad be juoko baisu daros. Mūsų naujų kompanionų buvo viena mergina – sušalo, verkia, išsigando. Galų gale pamatėm pro ūkanas, pro sniegą, pro pūgą žiburėlį – šituos namukus, tik visai iš kitos pusės, negu čia parodyta, ten iš anos pusės, iš klonio, o ten baisiai statu užlipti. Užulipėm, sušilom, bet taip buvom nuvargę, kad susmukom į lovas. Namukai – iš lentų. Nors mums pakūreno, bet buvo tiek šalta, kad visas vanduo juose užušalo, o aš buvau užsiklojęs 8-niomis kaldromis ir devinta skara – ir vis buvo dar šalta.

Šiandie jau leidomės į pakalnę. Tokia graži diena, taip gražiai tirštai sninga[,] menas, o sniego taip neišpasakytai daug! Kai koja užkliūva kur – kai vertiesi stačia galva pakalnėn – tai žmogaus iš sniego jau visai nesimato – tik galiukas pačiūžos kyšo – taip be galo daug sniego! O vis tiktai su vėju, su sniegu virsdami nušvilpėm į pakalnę! Tokios įstabios pušys! Eglyčių jau nesimato, nes jų galvelės per viršūnes pusnių neišlenda. Tikra sniego karalystė. Nusiritę nuo kalno, bėgome lyguma dar apie 20 kilom. ir dar pasikėlėme į kalną. Dabar esame Ettal2Ettal – gyvenvietė Bavarijoje, Garmisch-Partenkirchen rajone. – Oberammergau3Oberammergau – miestelis Bavarijoje, Garmisch-Partenkirchen rajone. prabėgom – baisiai pavargę. Bet kažkaip taip gerai! Tik sniegas, sniegas – akyse, ausyse, galvoje – – – Aš šiandie tegriuvau gal tik kokius 8 kartus[,] ridėjau. Kai įsiveli į pusnį – nori alsuot – sniegas nosy, nori atidaryt akis – blakstienos sniego kliūva.

O dabar kažkodel vienas petys taip skauda, kad pajudint negaliu – turbūt nuo lazdos laikymo. Ir galva nieko neveikia – tik sniegas ūžia… Vandukai! O aš lėkdamas į pakalnę Tau dūmojau. Ir man rodos, kad aš tave su vėjumi girdėjau. Ir[,] man rodos[,] vėtros šešėliuose Tave regėjau. Ir kažkaip užusupė sniegas, paskandino, nugirdė. Ir šiandie – šiąnakt turbūt milžiniškos pusnys vien liūliuos!

Kad Tu čia būtum[,] Vandukai! Ar tu nebijotai taip beprotiškai lėkti ir pūgoj į nežinomą kalną kopti?

Bučiuoju tave[,] Vandukai, – labanaktis[.]