Jau daugiau savaitės – nuo tavęs nei žodelio1LLTI BR, f. 53, b. 683, l. 2r).[,] vienas su savim! Ir taip bijau, kad kas
neišgirstų, kad kas neužeitų į mano kambarį! Ir tuomet misliju, svajoju: tikras „seno
kavalierio“ paprotys! Bijau, kad greit pradėsiu pasiansus dėstyti! Bet ką aš
padarysiu, kad kitaip negaliu užmigti, o po dvyliktai jaučiu tokį pasibjaurėjimą
knygomis ir raštais, kad juos visus sudeginčiau! Ir kai gaunu nuo tavęs laiškelį
– tai man yra kažkokia gaivinanti pajiega[,] man
tuomet nebeilgu, aš tuomet galiu vėl dirbti ir užmigti. Ir aš taip laukiu iš tavęs,
taip laukiu! Kažkodel tasai laikas taip pamažėli teslenka! Pereita savaitė buvo tokia
ilga, o kad rytojus išaušt – aš nelaukiu! Dienos tokios vienodos! Gerai dar,
jei turiu paskaitų universitete, tai ten nueinu, ten užsimirštu, bet jeigu tenka visa
diena namie sėdėti – tai man rodos, kad aš tuoj į Taras Bulba2Tarasas Bulba, vertė Antanas Valaitis,
ser. Skaitymų biblioteka, Nr. 16, Kaunas: „Ryto“ akcinė
bendrovė Klaipėdoje, 1924, p. 140–141).
Buvau truputį su mano profesoriu3 Erich
Berneker (1874–1937), vokiečių kalbininkas. Jis 1922 m. vasarą Baliui Sruogai
pasiūlė disertacijos temą „Lietuvių liaudies dainos lyginant su slavų (lenkų,
rusų, baltarusių ir ukrainiečių) dainomis“. susipykęs –
ilgai manęs nepriėmė – tada, kada aš norėjau. Bet šiandie atėjo jis pats int
mane ir mane pasikvietė. Pasikalbėjom labai gerai, parodžiau savo darbo planą. Jis
visą priėmė ir pagyrė, tiktai pasakė, kad disertacijai to viso yra per daug, kad tai
turbūt man teks vėliau išrutuloti, o dabar gal teks paimti kokią vieną mano užbrėžto
plano dalį. Ką jis pasakė – visai teisingai, nes
O tu taip maža apie save terašai. Kaip Tavo dalykai su
lotynų kalba, kaip Tu gyveni, ar turi ko valgyt?
Ar susitinki šįmet su kuo, su Marike4
Vandukai, Tu man parašyk daug daug, taip paprastai,
gražiai, kaip paprastai mes dūmojame.
Dabar aš sėdžiu savo seminare ties „epitetais“, šįvakar
klausysiu vokiečių literatūrą7
Teatre tebuvau dar tiktai vieną kartą, ir tą patį
netyčia.
Su Putinu8 Vincas Mykolaitis-Putinas
(1893–1967) į Miuncheną atvyko 1922-10-28, Miuncheno universitete studijavo
literatūrologiją. kai susitinku – iš tolo labai žemai vienas
kitam nusilenkiam ir praeinam pro šalį. Verutės9
Taip, vienas kaip apaštalas.
Aš baisiai laukiu iš Tavęs laiškučių. Vandukėli, ar Tu
manęs pasiilgsti taip?
Aš baisiai, baisiai pasiilgau!
Tebūnie tau gera, Vandukai mano mylimas, tebūnie tau
gera. Bučiuoju tave labai labai.
Antradienis.10 1922 m. rudenį Balys
Sruoga iš Miuncheno Vandai Daugirdaitei rašė apie tai, kaip dažnai jautėsi,
ką išgyvendavo, patirdavo: „Taip širdis skauda! Kur man dėtis, kas daryti!
Vanduk, ar aš Tau dariau, kad tyčia taip skaudu! Kodėl tu mane skriaudi,
Vandukai, Vandukai? Juk tu man tyčia nerašai, tyčia, kad man būtų skaudu!
Kad aš staugčiau kaip šuo, rudens naktį iš namų išvarytas! Ką aš begaliu
manyti, ko aš begaliu laukti! Valanda iš valandos laukiu iš tavęs žinutės –
ir nieko, nieko – tokios ilgos dienos, tokios ilgos savaitės! Valkiojaus
visą dieną po purvinas gatves ir sodą – ir širdis taip verkia! Gal man taip
reikia, gal aš vienas pasauly daugiau ir vertas nesu, tik kruviną gėlą su
dimblu maišyti! Gal taip ir reikia, kad staugčiau kaip šuo ir skandinčiau
dienas kaip valkata be proto! Ne gailesio noriu, nereikia! // Ir jei tu
tyčia man nerašai? Ne, ne, nerašyk! Tegu taip bus! Testaugia vėjas, tegu
išbalęs veidas bus mėlynas! Tegu! Tegu! // Sustoju kartais užmirštame sode,
žiūriu į tolybes idioto akimis. Lietus, lietus, purvas. Iš tikro gal
idiotas? Gal visai be reikalo gėla smaugia, gal rytoj bus žinutė, gal
skausmas todėl toks prakeiktas, kad jis neteisingas? Taip, rodos,
nusikvatotai per pasaulį! Ir nusikvatotai, ir numirtai! // Vandukėli, kodėl
tu nori, kad man taip baisiai skaudu būtų – kodėl? Jei aš kaltas esu – nejau
tu negali atleisti? Jei aš ką negera padariau – nejau negali užmiršti? Juk
taip maža iš tavęs teprašau – nors vieną žodelį, Vandukėli! Išgirsk! Ateik!
Kodėl tu nori man skaudu daryti, kodėl? // Ir jeigu negausiu iš tavęs
laiškelio, aš nežinau, kas su manim bus. Nei mokintis, nei dirbti nieko
negaliu. Rankos dreba ir pro ašaras raidžių nesimato… Ek, Vandukai! Ar maža
ir taip vargo, kad ir tai, ką mes dar turėjom gražesnio, užnuodyti, atimti,
išplėšti! Jei tu nepasiilgai – parašyk – tegu tuomet žinosiu – tegu verksiu
vienas – – – Tik noriu žodelio, Vandukai! Man taip baisu, taip klaiku! Jei
aš kaltas, Vandukai, aš kruvinom ašarom kaltę nuplausiu! Tik kodėl, kodėl?
// Vandukėli mylimas! Aš tavęs verkdamas šaukiuos! Neužmiršk, neapleisk
manęs! Man taip skaudu, taip neišpasakytai liūdna! Neapleisk manęs,
neapleisk! Aš numirsiu iš skausmo! Tu savo tylėjimu visai mane sunaikinai –
nebėra manęs, tik kažkoks šešėlis po rudens darganą besiblaškantis! //
Vandukėli, neapleisk manęs, neapleisk! Balys“ (Balio Sruogos laiškas Vandai
Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922 m. ruduo, in: