Mielas Vandukai, tu jau toli, toli, o aš dabar stebėtiną
norą įgavau dirbti. Keliuos kas dieną pusę šeštos rytą ir dirbu. Popiet kiek pamiegu
– ir vėl. Verčiu Rösslerio1vok =„Ach, karas, visada karas!“] O kūrybos
gyvenimas toks trumpas“, – gavęs paaiškinimą apie „Kriegszustandą“ [vok =„karo padėtį“] tarp Lietuvos ir Lenkijos, linksi savo
sidabrinę galvą senukas ir jo akyse – tiek liūdesio ir meilės! // Sudėtingas,
įvairiaspalvis charakteris, ir kokia raiški individybė! Gal todėl ir jo
dramaturgija taip griežtai išsiskiria iš dabartinės vokiečių dramatinės
literatūros. Jis ypatingu būdu sujungė savo dramaturgijoj į meno organišką vienumą
– ir vieniečių rašytojų graciją, bavariečių lengvumą, paryžiečių sąmoju ir
spalvingumu nuskaidrintą, ir šiaurės vokiečių rašytojų rimtį“ ([Balys Sruoga],
„Rösslerio „Batas““, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 7: Literatūros kritika, 1924–1929,
parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera,
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 268–269).LNMMB RKRS, f. 7, b.
794, l. 1v, 2r). Balys Sruoga stengėsi įtikinti, kad pjesė originali, talentingai
parašyta, o jos medžiaga unikali ir vertinga: „Tat žiūrint į komediją „Batas“
autoriaus akimis, kaip į spektaklio scenarijų, negalima nepastebėti jos
reikšmingųjų savybių, – lygiai medžiagos (kūrybos objekto) parinkime, lygiai tos
medžiagos naudojime. // Rössler – prisiekęs teatralas. Jis eina tuo pačiu
dramaturgijos keliu, kurį taip garbingai pateisino Moljeras, Ostrovskis, Ibsenas.
Jis gerai žino, kad teatro menas tol yra gyvas, kol jis yra suprantamas plačiajai
publikai, kol yra naudojamos žmogiškos, gyvenimiškos priemonės, – tokios
priemonės, kurios žiūrovams yra ir suprantamos, ir priimtinos. Rössler žino, kad
žiūrovams yra priimtinos tokios priemonės, kurios betarpiškai yra surištos su
realiais galimumais tos gadynės, kurią žiūrovas gyvena. Jis savo pjesų fabulą ir
stengias taip komponuoti, kad ji atrodytų gyvenimiškai teisinga. […] Rösslerio
pjesų gyvenimiškumas remias anaiptol ne ištikimybe gyvenimui. Jam gyvenimas tėra
tiktai premisa. Iš gyvenimo jis ima savo personažų formą, tuo būdu ir fabulos
dalis jau yra gyvenimiška. Personažai galvoja ir veikia taip, kaip gali galvoti ir
veikti XX amžiaus žmonės, mūsų geri pažįstami. Čia Rössler – ištikimas gyvenimui
ar, teisingiau pasakius, žmogiškoms formoms. Tačiau antroji pjesos fabulos dalis,
– intriga, normuojanti personažų žygius ir veiksmus, – jau nebėra gyvenimiška, ji
yra jau teatrališka. Personažų konstravimas, jų tarpusavio santykiavimas, atskirų
bruožų utriravimas, detalių sumezgimas su visuma, konfliktų supynimas, intrigos
rutuliojimas, – visa tai yra jau kažkuris idealus
gyvenimas, visa tai paremta ne empiriškos, bet logiškos tikimybės dėsniais. Vadinas, dramaturgas idealų
gyvenimą įvelka į žemiškojo gyvenimo drabužius. // „Bate“, pavyzdžiui, Rössler
paliečia labai opius gyvenimo reikalus. Išvesta bene apie dvidešimt personažų.
Visi jie – giliai realūs, gal net empiriškai. Pokariniai laikai, porevoliuciniai.
Visuomenės santykiai plačiu mastu skersai apsivertę. Visuomenės viršūnes gyvenimas
nubloškė į apačią, visuomenės apačios lipa į viršūnes, spjaudo nuo balkono į
praeinančią publiką. Buvęs ministerijos tarnas stato savo kandidatūrą į
parlamentą, nori būti finansų ministeris ir pyškina kalbas apie politiką,
nelyginant Lietuvos Steigiamajame Seime Simanauskas, naudodamas tokius žodžius,
kurių jis pats nei ištarti, nei suprasti nemoka. Čia figūruoja ir karo metu
praturtėję piliečiai (nouveau riche, Neureich), ir Amerikonai biznieriai, kilę iš
Europos miestelio, ir amerikonė kvakerė, ir daugumas kitų šios gadynės
psichologinių tipų. Tema labai opi. Nes naudojant tokią gyvą medžiagą itin sunku
yra išlaikyti kūrinio meniškumą, itin sunku nepakęsti šiokios dienos interesuose
ir tendencijose, itin sunku iškilti aukščiau momento realiųjų uždavinių – pro
gyvenimiškus uždavinius pažvelgti į amžinastį. Rössler savo uždavinį meistriškai
nugalėjo. // Žinoma, nėra abejonės, kad daugelis mūsų publikos Rösslerio pjesoj
pamatys tiktai gyvenimiškus elementus, ims juos lyginti su Lietuvos gyvenimo
daviniais ir ras scenoj ne vieną seną gerą pažįstamą ar net giminę. Nelyginant
kaip kad „Vilkolaky“ savuosius pažindavo. […] // Analogiška padėtis ir Rösslerio
„Batas“. Mes visi dar per daug gyvai jaučiame pokarinę, porevoliucinę psichologiją
– ir ją Rössler meistriškai užfiksavo. Mes nejučiomis imame daryti aliuzijų su
mūsų šiokia diena. Bet praeis dar viena kita metų dešimtis, gyvenamoji psichika
atitinkamai pasikeis, evoliucionuos, ir Rösslerio personažai, nustoję ryšių su
einamuoju momentu, išties savo ranką amžiams, kaip ją tiesia didieji pirmtakūnai –
Hamletas, Tartiufas, Šykštuolis, Venecijos pirklys… // Rössler – gilus menininkas.
Jis nieko nemoko, jis nieko nesmerkia. Jis vienoda meile formuoja visas savo
figūras, vienodu džiaugsmu džiaugias kiekviena gyva esybe. Duodamas mūsų laikų
psichologinius personažus, galų gale jis atriša jų ryšius su gyvenamąja tikrove.
Šiuo žvilgsniu yra labai paveikslinga jo pjesos kompozicija. Pirmu du pjesos
veiksmu yra nepaprastai gyvu – žiūrovui seka siurprizas po siurprizo, padėtis
paini ir įdomi, išpainiojimas – dar įdomesnis, – įvykiai bręsta ypatingu
nuosakumu. Rössler intrigos toks meisteris. Bet trečiame veiksme įvykių painiava
apsistoja. Nebėra pirmo ir antro veiksmo linksmybės, nebėra spalvingumo, nebėra
komiško lakumo. Čia Rössler sąmoningai prasižengia prieš amžinąjį komedijų
šabloną. Jis neduoda veiksmo mechaniško išsisprendimo, lygiai kaip neduoda ir
veiksmo krizio momento. Niekas per visą komediją ypatingo veiksminio tikslo
nesiekė, nėra reikalo ir komedijos pabaigoj veikusias jėgas išjungti. Vietoj
mechaniškojo veiksmo išsprendimo Rössler duoda vidujį išsisprendimą. Komiškoji
kova su naujomis gyvenimo aplinkybėmis pareina į tragišką. Kietos dvasios vyras,
dar neseniai buvęs ministeris, dabar pasidaręs kurpium, susitinka su savo
pavainikiu sūnumi, užaugusiu Amerikoj. Tėvas ir sūnus vienodai atkaklūs,
nelyginant tryliktojo amžiaus lietuviai, vienodai išdidūs, vienodai vienas kitą
myli ir dar labiau neapkenčia. Vyksta skaudi jų susidūrimo scena, tai dedas
avanscenoj, o gilumoj – fone: eina jaunatvė, susižiedavimai, jungtuvės ir visa
kita, kas paprastai komedijų trečiame akte dedas. // Sūnus bekūnės kovos su tėvu
nepakelia, pasiduoda, bet ir tėvui laimėjimas nepakeliamas, – jis savo stipriąja
valia supančiodamas savo jausmus, laukujai pasilieka ištikimas… fasonui: ir bato,
kurį jis kala, ir gyvenimo. // Šis amžinasis indoeuropiečių epo motyvas apie tėvo
kovą su sūnumi, naujoviškai nušviestas Rösslerio kūrybinėj prizmoj, galų gale ir
iškelia komedijos gyvenimiškąją medžiagą iš tam tikros istorinės gadynės rėmų. Ir
Rössler trečiajame veiksme, vietoj tradicinio komedijos išbaigimo sudaręs ypatingą
rimties ūpą ir privertęs žiūrovą, per visą komediją besijuokus, giliai susdūmoti,
neklydo“ ([Balys Sruoga], „Rösslerio „Batas““, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 7:
Literatūros kritika, 1924–1929, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata
Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,
p. 269–272). Pjesė pastatyta atgijusiame Antano Sutkaus Tautos teatre, premjera
įvyko 1928 m. sausyje, pasisekimo neturėjo. Plačiau apie rašytoją ir pjesę žr.: B.
S. [Balys Sruoga], „Rösslerio Batas“, in: Lietuvis, Nr. 6, 1928-01-09, p. 4–5, dar žr. [Balys Sruoga],
„Rösslerio „Batas““, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 7: Literatūros kritika, 1924–1929,
parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera,
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 266–273.2/3 išverčiau – rašau
stačiai mašinėle, kad net pirštai atspuro. Man baisiai patinka tas veikalas. Žinoma,
jis senos mokyklos, natūralistinis, realistinis ar kaip jį ten pavadinti. Bet koks
jis tobulas! Kaip daug iš jo pasimokinti galima! Ir aš mokinuos! Aš nėsu skaitęs
veikalo, kuris taip pagautų gyvenimo siūlą, kaip jis. Ir aš jau senai neturėjau tokio
darbo džiaugsmo, kaip kad dabar! Kiekvieną sakinį, kiekvieną žodį pergyvenu tokiu
smaguriavimo džiaugsmu, kaip tai tik įsivaizduoti galima! Ir kaip gaila, kad jau
rytoj atvažiuoja brolis, reikės nutraukt darbas ir eit į kalnus! Man rodos, kad aš
Rössleriui – tam vargšui seneliui – pardaviau dūšią!
Gavau iš tavęs porį laiškučių – ir tai, ką juose
siuntei, gavau.
Tik tu be reikalo rūpiniesi manimi – aš
nepražūsiu! Visų pirma, šiuo tarpu aš nėsu toks biednas, o antra, aš jau pratęs prie
visokių perturbacijų, o trečia, padėtis greitu laiku turi būti dar geresnė. Bet poryt
aš jau einu į kalnus. Labai gaila, kad Vicia3LLTI BR, f. 53, b. 700, l.
1r–v, 2r).
Šiandie kalbėjau su Gyliu5 Antanas Gylys
(1894–1966), gydytojas psichiatras. 1917–1924 m. studijavo Miuncheno
universitete. Jis turėjo pažįstamų valdžioje. Balys Sruoga ir Antanas Gylys
nesėkmingai įvairiais būdais stengėsi, kad Viktorijai Gravrogkaitei, kaip ir
Vandai Daugirdaitei, būtų leista Berlyne pradėtas studijas tęsti Miuncheno
universitete: „Šiandie teko kalbėtis universiteto kanceliarijoj. Vieno
valdininko nuomone, tu galėsi būti įmatrikuliuota ir bus užskaityta Berlyno
semestrai. Tik jis klausė, kodel tu nebuvai įmatrikuliuota Berlyne. Tik tas
valdininkas „мелкий пешка“ [ del Vicės.
Jis žadėjo šią savaitę ministerijoje pasikalbėti. Nežinia, ar reikės vakarienės
Aš manau, kad ją tikrai čia įmatrikuliuos. Seniau, kai
aš kas semestras paduodavau prašymus, tęsdavos 2–3 savaitės, o šiemet dabar
man atsakė į antrą dieną, kad priimtas. Nežinau, iš kur tas
mandagumas.
O tu namie, tu vėl tėvynėje, o aš Tave dažnai sapnuoju.
Kažkokie beprotingi sapnai mane smaugia. Turbūt todel, kad dabar labai daug
sėdžiu.
O kiek pas mane dabar sumanytų darbų! Būsiu ir
kalnuos6
Kloniokis tėvui7 Kazimieras Daugirdas
(1865–1946), Vandos Daugirdaitės tėvas, ūkininkas Būgiuose, Medemrodės
girininkas. ir Klimai8Klementina Kopystinskaitė,
Kazimiero Daugirdo pagalbininkė, šeimininkė Būgiuose, vadinta Klima.
O tave labai, labai myliu ir bučiuoju. Tavo
Pirmadienis, 30.