Vanduži mano! Kaip senai iš Tavęs beturėjau laiškutį,
kaip senai ir Tau berašiau!
O nerašiau todėl, kad man visą šitą laiką buvo baisiai
baisiai negerai. Visų pirma sveikata – visą laiką buvo labai negerai. Galva,
gerklė, temperatūra… Keletą kartų buvau pas daktarą, jis sakė, kad reikia padaryti
mažutė operacija, išpjauti gerklėj kas tenai, bet pirma reikia pagyti. O pagyti ne
taip lengva – savaitė užu savaitės… Šiandie buvau poliklinikoj pas
universiteto daktarus. Jie siūlo kokias aštuonias dienas dar namie pasigydyt, o
paskui daryti operaciją, bet esą trys dienos reikėsią ligoninėj gulėti. O daktaras[,] pas kurį pirma buvau, tai jis sako be jokio gulėjimo
galįs išpjauti ir galas. Tai dabar pats nebežinau[,] kaip
daryti[,] ko klausyti – dar pagalvosiu. O tuo
tarpu galva buvo baisiai sunki, vos pradedu ką skaityti ar rašyti – tuojau
pavargstu ir nieko nesuprantu. Net ir tau paskutiniai laiškai buvo tokie negeri ir
tolimi. Bet ką aš padarysiu, kad nei vienos minties savo galvoj suieškot negalėjau!
Kažkokios idiotiškos akys buvo ir veidas. Visa tai labai slėgė ir erzino. Čia kaip
tyčia dar vienas daiktas prisidėjo – staiga ištiko finansinis krizis. Prieš
mėnesį aš turėjau dar keletą tūkstančių, bet šį tą nusipirkau ir taip kažkur visa
kita išnyko. O už vasario mėnesį Prek. ir pram. bankas dar iki šiol neatsiuntė,
lygiai kaip ir už operos „Onegino“ vertimą1Eugenijus Oneginas libreto
vertimas į lietuvių kalbą (žr. in: LLTI BR, f. 53, b. 572,
p. 1–48), dėl kurio Balys Sruoga buvo susitaręs prieš išvykdamas studijuoti į
Miuncheną (Lietuvoje opera pastatyta 1923 m.). Balys Sruoga ne kartą rašė apie
libreto vertimą (žr. Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno
– į Berlyną, 1921-11-24, in: MLLM GEK, 3961/32, l. 1v;
Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1921-11-24,
in: LLTI BR, f. 53, b. 661, l. 1v; Balio Sruogos laiškas
Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922-01-28, in: LLTI BR, f. 53, b. 465, l. 1r). Operos libreto vertimas baigtas
1921-11-25 (žr. Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į
Berlyną, 1921-11-25, in: MLLM GEK 3961/20, MLLM ER1 1794, l. 1v).[,] dar iki šiol negavau – ir nei vieni[,] nei kiti nieko net nerašo, ar išsiųs kada[,] ar ne. O aš iš jų tikėjaus gauti apie vasario mėn[.] pusę. Todėl pas mane staiga pasidarė toks krizis, koks
tik Maskvoj[,] berods[,] tėra
buvęs. Tas dar labiau mane erzino ir pykino, ūpas buvo tiek durnas, kad aš
nežinojau[,] kas daryti. Ir tokiu ūpu tau rašyti
nenorėjau, ypač apie mano krizį, nes tau tik bereikalingą rūpestį būtau padaręs.
Šiandie atėjęs iš klinikos gavau čekį iš „Naujienų“2Naujienos (leidėjas – Kazys Gugis)
bendradarbis, kas mėnesį siuntinėjo straipsnius, savo kūrybą, vertimus, už tai
gaudavo atlyginimą – maždaug po 15 dolerių.[–] 3000 auksinų, tai[,]
vadinas[,] aš vėlei ponas, ūpas iš karto geresnis
pasidarė, tai dabar tau ir pasakau, kas buvo. Dabar tu jau nebesirūpink –
viskas jau praėjo, ir šiuo žygiu mano reikalai vėlei netrukus bus kuo puikiausi. Ir
su sveikata dabar geriau jau. Šiandie aš jau net įstengiau vieną feljetonėlį3Naujienos, 1922-03-24–25, Nr. 70, 71, p. 4; Padegėlis
Kasmatė, „Jedinaja Nedielimaja“, in: Naujienos, 1922-03-28,
29, 30, 31, Nr. 73–76, p. 4 [šio rašinio pradžioje svarstytas žanro klausimas –
feljetonas, rimtas probleminis straipsnis, pasirinktas feljetonas: „Pagaliau ir
pati faktinė medžiaga, mano rankose esama – gyvojo gyvenimo vaizdai – yra per daug
feljetoninio pobūdžio, kad iš jos būtų galima sudaryti rimtą graudenamą straipsnį.
Todėl tegu bus man atleista, jei aš „nesamprotaudamas išmintingai“ dėstysiu nuogus
faktus taip, kaip man besibastant po įvairius Eiropos centrus penkiais mano
jausmais patirti teko“]; A. Ručas, „Nepakeičiamas žmogus“, in: Naujienos, 1922-04-11, Nr. 85, p. 4. Balio Sruogos straipsnius,
publikuotus dienraštyje Naujienos, žr.
https://www.spauda.org/naujienos-laikrastis/.Naujienos, Čikaga, 1922-05-11–13, 15–20, 22–27, 29, Nr. 111–126, p. 4;
Id., in: Skaitymai, Kaunas, 1922,
kn. 18, p. 74–111; Id., in: BSR 6:
Literatūros kritika, 1911–1923,
parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas, redagavo Donata Linčiuvienė, Rimas
Žilinskas, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,
2001, p. 290–333.[,] ir
turbūt ištesėsiu[,] keturis laiškus. Paskutiniu laiku mes
beveik kasdien susirašinėjom su Kirša5LLTI BR, f. 53,
b. 760, l. 1r–v).[,] rodos[,] be perstogės jaučiuos…
Parašęs tau du puslapiu, parašiau kitus penkis laiškus,
o dabar vėl tau, Vanduliuk tu mano.
Tavo atvirutė [:] „Tavo paskutinis
laiškas toks nemielas
Man visuomet labai skaudu, kai pas tave toks ūpas, kaip
tas kelionėje… Tuomet aš nejaučiu tavęs, tuomet aš žinau, kad Tu manęs nejauti,
tuomet taip baisu-baisu. Todėl ir gavus tą laišką buvo labai liūdna. Aš jį ir padėjau
atskirai nuo kitų laiškų. Bet tai nieko, žinai, aš Tave jau kelintąnakt paeiliui
sapnuoju. O anąnakt taip keista buvo. Aš sapnuoju – kad mes esame Oberaudorfe
lygiai taip, kaip buvo, ir kalbu taip tyliai, Tave glausdamas, Vandukas[,] mažutėlis mano, ir nuo tų žodžių pats nubudau, ir pats
girdėjau. Uždegiau šviesą, ieškau, šaukiu tave, bet tavęs nėra, o aš juk taip aiškiai
tavo akis mačiau, taip aiškiai girdėjau, kaip tavo širdis plasta, taip tyliai tave[,] mažutę[,] bučiavau, taip
tyliai, taip švelniai tavo krūtinė virpėjo… Ir aš nežinojau, ar aš vėlei sapnuoju, ar
budžiu, tik jaučiau, kad tu čia esi, čia pat, šviesi, jauna, Vandukas toks, ir tokia
mano, mano… Aš ir dabar netikiu – man rodos, kad Tu buvai pas mane, man
rodos[,] kad Tu gyva buvai – tavo dūšia, tavo
kūnas, tavo giedrumas, Tavo kaitra!
O tu man rašai: „Pasitikėk manimi!“ Aš nenoriu, kad Tu
man taip rašytum, ypač tuomet, kai kalbi apie Natkų7BLKMČ BS, KC PENN, l. 18).[,] kaip ašaros blizga…
Aš nežinau, ar tu žinai, bet aš dabar kitoks [,] negu seniau buvau. Aš seniau galėdavau
užsimiršti ir pats nežinodamas
O dabar aš niekuomet taip negaliu, fiziškai negaliu
padaryti. Aš nieko negaliu padaryti, už ką aš prieš tave kaltas būčiau, ką sakydamas
tau turėtau prašyti atleisti. Man kiekviena akimirka matos tavo paveikslas ir visų
pirma man rūpi – kaip aš Tau pasakysiu.
Šiandie lygiai du mėnesiu, kaip mes besimatėm, ir dar ne
mažiau dviejų mėnesių, kol pasimatysim. Bet rodos, niekumet mes taip arti negyvenome,
kaip po Tavo atsilankymo int mane. Aš nežinau, kas būtų galėję būti, jei tu nebūtum
atsilankius. O dabar[,] rodos[,]
kažkokia nežemiška galybė pasakė: taip turi būti – ir visa ateitis tokia
šviesi, ir į gyvenimą kelias toksai platus. Jeigu seniau mano galva buvo daugiau
chaotinga, tai dabar aš kas kartą giedresne sąmone žiūriu į pasaulį, ir kas kartą
aiškiau ir aiškiau tave išvystu. Net neidealizuoju, o matau tiktai Tave [–] tokį mažuką Vanduką, kaip tu prie mano krūtinės
prisiglaudi, kaip tavo širdis virpa, kaip tavo akyse ašara spindi…
Ir man rodos, kad aš ne vienas, ir man rodos, kad man
neklaiku, ir jeigu aš nemiegosiu šią naktį ir tylią pasaką sakysiu apie mėlyną
paukštį ir pirmą ašarėlę[,] akyse ištryškusią[,] – man rodos, kad tu girdėsi mane. Ar tu
prisiglausi prie manęs šį vakarą, ar Tu nebūsi liūdna?
Bet kaip tu dabar esi? Ar Tau skaudu [,] ar liūdna – kokie tavo santykiai?
Vanduži mano! Tu šįvakar trupučiuką pagalvok apie mane,
o aš Tave sapnuosiu, aš Tave vėlei šauksiu[:] „Vandukas[,] mažutėlis mano!“ O aš dabar labai pavargau – tai
tegu bus labanaktis[.]
Bučiuoju Tave [,] Vandukėl[,] ir laiminu.
Tebūnie Tau gera ir lengva – Vandukai[,] mano numylėtas!