Taip laukiau žinutės iš tavęs ir vakar, ir šiandie
– ir vis nieko. Ir taip rūpi, ir taip neramu. Kaip susitvarkysi, kaip
bus?1LLTI BR, f. 53, b. 477, l. 1v).[,] staiga nutilai.
Ar aš tau vėlei skauda padariau, ar vėlei įžeidžiau? Ar neatsitiko kas netikėto? Juo
valanda po valandos slenka, juo aš labiau laukiu, pasineriu visas ilgesy ir
svajonėse ir nieko daugiau nebenoriu žinoti, kaip tik tą valandą, kada būsim kartu.
Taip viskas susimaišė, apsivertė. Prieš dvi valandas prieš ateinant paštą jau visas
virpu, laukdamas žinutės. Ir nėra. Ir slenku pakrantėmis, pakampėmis, nei pats
nežinodamas[,] nei kur, nei kaip, nei vietelės
nerasdamas.
Kada, kada [,] Vanduk?
Kaip aš sulauksiu?
Man rodos, kad Tu atneši man vėlei gyvybę, stiprybę ir
galią gyventi[,] gyventi ir skristi.
Man rodos [,] kad tu atneši
tai, kame bus sukaupta visa ateitis ir dalia!
Laukiu-laukiu – Vanduk!
O šiandie dar šalčiau, kaip vakar. Sėdėjau kambary,
sušalau, apsivilkau žieminį ploščių, valkiojaus po sodus, po žydinčias alyvas, po
lakštingalių dainas, o dūšioj taip liūdna, taip ilgu, taip be galo ilgu!
Vanduk, juk mus mėlynos ir baltos, ir raudonos alyvos
palydės, ir švelnios žydinčios akacijos žiedų vainikais sups, ir ievos kvepmenoms
svaigins, ir grakštūs obelų žiedai ties mūsų džiaugsmu linguosis.
Man rodos, kad žiedų vainikai mūsų džiaugsmą dainuoja.
Man rodos, kad tau atvykus saulė vėl pasirodys ir mus spinduliuose priglaus.
Aš jau nežinau, ką aš svajoju, aš jau nebemoku, kaip
labiau tavęs belaukti. Tegu aš dabar nieko nesapnuosiu, kad visus sapnus tau
atiduoti, tegu aš dabar visai negyvensiu, kad visa mano gyvybė būtų tavo, tavo
– tavo – tavo[.]
Laukiu [,] numylėtas Vandukai,
laukiu!
Antradienis [.]